Užsimerk, palengvėja

Rytas. Ir vėl rytas.
Užvakar, vakar, rytoj, poryt. Buvo ir bus. Neimanoma išvengt jų. Nelengva.

- Ką? Garsiau! Nieko negirdžiu..

- Užžž.. Užžžsii... Užžssiimme..
- SAKYK GI PO GALAIS.!! MYGČIOJA ČIA.
- Užsimerk. Palengvės.
- Ką tu čia nusišneki?! Užsimerksiu ir palengvės?
- Pabandyk.

- Nieko, nieko man nelengvėja.
- Justi, justi reikia. Užsimerk ir išnykt jausmuos.
- Nebeturiu aš jausmų. Mirė.
- Eik po galais!!! Labo ryto. Nenori ir nereikia.

Išėjus - užsimerkiau. Iš lėto, ramiai. Pavyko! Ėmiau išnykt tyloj, blankiam rudenio ryte. Užmiršau, kad esu čia: šiame kambary, šiame name, gatvėj, mieste, šaly, pasauly. Sedėjau tyloj, o mano angelas sargas šnybždėjo: - Matai, ką aš tau sakiau.