Gyvenimo prasmė

Prieš kelis metus mačiau filmą „Gyvenimo prasmė“. Geras filmas. Komedija. Absoliuti parodija apie viską ir apie nieką. Tačiau kokia prasmė? Kam to reikia? Nežinau...
Už lango lyja... Kodėl? Kodėl lyja ne saldainiais? Kodėl išvis lyja? Tie nesibaigiantys klausimai... Kada nors pavargsim nuo klausinėjimo ir pradėsim ne klausinėti, o įrodinėti. Kokia viso to prasmė? Juk teisybę, kaip ir meną, kiekvienas žmogus supranta savaip.
Pavargau. Nebenoriu nieko matyti, girdėti!.. Nebenoriu! Liūdesys, skausmas, vienatvė, tuštuma, šaltis... Kam visa tai? Kokia prasmė?!
Kodėl sliekas neturi kojų? Juk jam būtų žymiai patogiau, galėtų greičiau bėgioti... Bėgioti!.. Kaip gera bėgioti per balas, lyjant lietui, kai tuoj tuoj nušvis saulutė. Kaip gera...
Pasiilgau saulės, jos šilumos, jos spindulių. Užsimerkiu. Nusišypsau. Saulė šildo veidą, aš atsisėdu. Tada staigiai pašoku ir bėgu prieš vėją – į saulę... Tačiau pamatau – didžiulis juodas klevo lapas grėsmingai artinasi link manęs. Aš bėgu toliau, stengiuosi jį nuvyti šalin, tačiau staiga mano kūną užspaudžia didžiulis juodas klevo lapas ir prislegia mane prie šlapios žemės... Veidu į purvą. Kokia prasmė?
Kokia prasmė skrajoti padebesiais, jei paskui neišvengiamai teks patirti žemės skonį..?
Tačiau ateina pavasaris, drugeliai vėl apsigyvena manyje. O, kaip jie pradeda spurdėti, kai pamatau Jį!.. Tos akys... O šypsena!.. Ech... Kartais prasmė atsiranda. Bet reikia neužmiršti, kad Prasmė – tai mažas laukinis gyvūnėlis, kurį reikia prisijaukinti. Ir jokiu būdu negalima to gyvūnėlio pamiršti, reikia jį prižiūrėti, rūpintis juo... mylėti...
Manoji prasmė – mažas burundukėlis, tupintis prie mano pagalvės. Jis jau nebesikandžioja, leidžiasi paimamas ant rankų – mes pradedame susibičiuliauti.
Kai būna liūdna, kai pasaulis šaiposi iš manęs, burundukėlis verkia. Verkiu ir aš. Tačiau išgirdusi tą širdį veriantį verksmą prie mano pagalvės, pasiimu jį ant rankų, kūną užlieja šiluma ir į mano gyvenimą vėl grįžta saule. Prasmė atgyja.