Žydrojo slėnio istorijos - 4

ANTRAS SKYRIUS,
kuriame aplankoma Fidros planeta, susipažįstama su vietiniu tribu
ir pamatomas ugnikalnis


Kitas rytas buvo saulėtas ir šviesus. Dangus vėl buvo skaisčiai žalias, melsvas slėnio smėlis purus, oras po lietaus stipriai kvepėjo pakalnutėmis. Mju atsibudo anksti, ir iškart nesuprato, kas įvyko. Ji gulėjo ant grindų priešais užgesusį židinį, užklota savo antklode. Po truputį mažoji skifė prisiminė vakarykščius įvykius ir labai susijaudino. Ak, ji visus metus bus Super-skifė, ji, mažoji Mju!

Mažylė nusimetė antklodę ir išbėgo į kiemą. Didelė balta saulė linksmai sau švietė, danguje nesimatė nė vieno debesėlio. Mju pasibeldė į kaimyninio namelio langą. Langas atsivėrė, ir pro jį išlindo Dru galva.

- Hoj, Dru! - pasisveikino Mju.

- Hoj, Super-skife Mju, - atsakė draugė ir išlipo pro langą. –Tu ankstyva, - žiovaudama pridūrė ji.

- Aha. Rytas toks gražus, gražiausias iš visų rytų mano gyvenime. Būtų neatleistina tokį rytą pramiegoti,- atsakė Mju.

- Tai jau. Klausyk, ką ketini šiandien veikti? Juk tu dabar Super-skifė, - truputį pavydžiai pridūrė Dru, - gali daryti viską, ką tik nori!

- Taip, - svajingai atsiliepė Mju, - viską. Ir žinai, labiausiai aš šiandien norėčiau pakeliauti. Būtų nuostabu nuvykti į kitą planetą, pavyzdžiui, Fidrą, - sako, ten auga labai skanūs vaisiai, tik neprisimenu pavadinimo, kažkoks užsienietiškas.

- Ką tu sakai? Nebijotum vykti į kitą planetą? Be mamos? - nustebo draugė.

- Aišku! Aš nieko nebijau. Kaip manai, ar tave išleistų kartu? Ir Ulą. Būtų taip smagu!

- Nežinau, reikia paklausti. Luktelk, mano mama jau pabudo, pasiklausiu, - Dru per langą įlipo atgal į kambarį. Po poros minučių vėl išlindo.

- Įsivaizduoji, mane išleido! Vadinasi, galėsim šiandien nukeliauti į Fidrą. Dabar reikia pasikviesti Ulą, gal ir ją leis.

Mju su Dru nuėjo kviesti draugės. Ula gyveno netoliese, mažame geltoname namelyje su oranžiniu kaminu. Ji dar miegojo, tad abi draugės jai prie lango padainavo linksmą dainelę apie mažus klajūnus debesėlius. Langas prasivėrė, ir pro jį išlindo užsimiegojęs Ulos snukutis.

- O, čia jūs! - apsidžiaugė Ula. - Hoj, Dru, hoj, Mju!

- Hoj, Ula! Ar nenorėtum šiandien kur nors nukeliauti?

- Žinoma! O kur?

- Į Fidrą! Kaip tau tai patiktų?

- Į Fidrą? Oho! Labai norėčiau. Ten juk auga tie tokie vaisiai, labai skanūs, kaip ten jų pavadinimas? - Ula ėmė džiugiai čiauškėti. - Niekad nebuvau kitoje planetoje, bet labai norėčiau. Kaip būtų puiku, į Fidrą!

- Kaip manai, ar mama tave išleistų?

- Išleistų, aišku! Tuoj paklausiu, - Ula grįžo į kambarį. Po kurio laiko grįžo, visa švytėdama iš džiaugsmo .- Leido! Tik mama sakė, kad mus prižiūrėti išsiųs mano brolį, tą mulkį Vibą.

- O, Vibą? Mano manymu, jis mielas, - ilgesingai pridūrė Dru.

- Mielas? - prunkštelėjo Ula. - Nežinau, nežinau… - Ji pasitrynė nosį letenėle, kaip ir visada, kai jai kas nors atrodydavo ypač juokinga.

- Paprašysiu tėčio, kad duotų mums savo skraidantį fotelį. Jį galima ištiesti, tada tilpsime visos, - tarė Mju. - Visi, - pasitaisė ji, suokalbiškai mirktelėjus Ulai.




(tęsinys, tradiciškai, - kitą vakarą)