Lietus

Marija geria iš pėdos
įspaudo -
kad atvirstų
į mėlyną liūtą,
kai drąsos nėriniai
apgaulingi-
ne trapūs.

Ir į kavą laša
lietus.

Vis dar laukia
septynių dramblių
(pavirtusi debesiu) -
tiki tokia laime..
Suraukia kaktą,
kai apvirsta sena pasaga
viršum durų.

Marija neturi draugų,
šukuoja plaukus
tiktai naktim
ir daug fantazuoja-
apie Aziją,
rytus su pialomis rankose,
jojimą kupranugariais,
virtimą paukščiu...

Ji neigia realybę,
geria iš pėdos įspaudo
ir nori būti viskuo,
kuo nėra.

Sumišusi
įsiurbia lietų-
tyliai
tirta kavos puodelis
kriauklėje,

mirksi miegui
nokstančiomis akimis
ir nebyliai klausia
kaimynų
virš lubų-


ar tiki, kad labanakt
reikia sakyti
tik žiūrint į akis?

Ar į veidrodį?
Juk Marija gyvena viena.