Išeinantieji

Kiemelis atitvertas medžio kartim
Ant jos pašokęs sėdi ir džiaugies
Už nugaros gėlynai išsivartę
Tarsi po vėtrų miežių pradalgė

Ir obelis lig stogo jau išaugus
Ant jos linguoja saulėj obuoliai
Jie savyje vaikystę mūsų saugo
Jau pamirštą, nuskendusią giliai

O štai dabar ant sienos šakos žaidžia
Šešėlių brėžiais saulės akyse
Pavakarys nuskamba akivaizdžiai
Dienos vilčių ir džiugesių tąsa

Susėdę lūkuriuoja  kaip prieš balių
Kartu išeis ir šoks iki aušros
Pavakarys toks šiltas ir nubalęs
Ilgai dar kiemą ilgesiu šiūruos

Pažvygauja paršelis jau išalkęs
Pakarkčioja ir vištos prie trobos
Ir žodžio reikšmės glostančios ir valkios
Prie pat širdies ant lūkesčių ribos

Mama pro šaką obelies pažiūri
Išeinančius paglosto iš širdies
Kol iškarpytas vakaro ažūras
Vaikų balsais į tolį nuaidės