Bedievi žmogau

Prieini. Mįslingai šypteli
ir sąžinė pasidengia ledu.
Lupos žarstys bereikšmius
žodžius ir ledas tirps.

Akys ieškos  mano veide
ženklų, kad rastų spragą.
Ir grubiomis vibracijoms
skverbsis vidun... maus...

Brausis gilyn į pasąmonę,
be krantų plintantis skausmas.
Aš juk žinau, kad atėjai
ne su išganymo misija.

O nusiplauti krauju suteptų
rankų, kurios neglaus
Ir nesūpuos, pravirkusio,
gležno, mažyčio angelo.

Kartais tavo minčių upėmis
praplauks mažytis laivelis.
Plukdydamas gėda ir brėš
per sąžinė kiliumi ... maus...

Kartais sapne lankysis angelas,
ir prašys tavęs duonos.
Kad galėtu pamaitinti tavo
varganą sielą jos trupiniais.

Klūpodamas man parduodi
pelus, lyg spalvinga mugės saldainį.
O ką aš galiu... melskis ir prašyk
malonės, Dievo sūnau...

Kad tavo moterys, tau būtų
Ne įrankis tenkinti aistrą.
O tvarinys sėjantis gyvastį
į margą mūsų pasaulį...

Juk tau buvo lemta gimti...
Sugedęs, bedievi žmogau.