*

- Kodėl tie žmonės išsiveža tėvelį? - mažasis Jonukas klausia mamos nusibraukdamas nuo veido užkritusią krūmų šakelę.
      - Visus, vaikeli, vyrus išsiveža, - iš krūmų žvelgdama į savo trobą atsakė motina. - Sugrįš tėvelis, nebijok. Sugrįš...
  Jonukas pasižiūrėjo į mamą skaisčiomis žydromis akimis. Moteriškė vengė akių kontakto su juo. Ašarotos jos akys stebėjo namus.
  Po dešimties minučių sunkvežimin sulipo visi atėjūnai ir pajudėję paliko sodybą ramybėje. Jonuko mama liepė sūnui dar palaukti krūmuose, o pati išslinko apsižvalgyti. Jonas stebėjo motiną lėtu žingsniu besiartinančią lyg namų. Štai ji įeina pro atvertus vartus, štai atveria namo duris. Pradingsta name. Po minutėlės vėl pasirodo ir mosteli Jonukui – ateiki čia.
    - O kur Margarita? - paklausia vaikas mamos apie tarnaitę Margaritą, šešiolikinę varganų bežemių Arlų dukterį, tarnavusią Jonuko tėčio sodyboje.
    -  Paleidau Margaritą, kad tėvais pasirūpintų savo, - vis dar vengdama sutikti tyrą sūnaus žvilgsnį žvalgėsi po sodybos kiemą motina.
    -  O ji greit grįš? - nenutyla vaikas.
    -  Ne. Nebegrįš, - vos susilaiko neraudodama sodybos šeimininkė, - Su tėveliais savo, Arlais, žadėjo į Kauną išvykti, pas gimines.
  Ilgai Jonukas mąstė apie tarnaitę Margaritą ir tėvelį Algį, kurie nieko nepranešę paliko namus. Kai tėvelis į miestą kermošiun vyko – kalbėjo apie tai savaitę, tarėsi su ligota mama ką pirkti, kokius draugus aplankyti, pasveikinimus perduoti. O dabar, šįtyt: atbimbė kažkokia didelė mašina į kiemą, kada tėvelis laukuose buvo, nespėjo Jonukas nė susivokti, kai motina už rankos jį pasigriebė ir į krūmus nutempė. Matė Jonas iš krūmų – atvažiavusieji vyrai pasisveikino su tėveliu ir liepė mašinon lipti. Važiuosią kažkur. Keista.
  Mama liepė sūnui eiti namo su žaisliukais pažaisti. Ir į lauką eiti uždraudė, esą girdėjo, kad vilkas piktas apylinkėse vaikus mažus puola. O pati išėjo, žadėjo vakare grįžti. Sutemo, Jonukui žaislai pabodo, o mamos nėra. Ar neužpuolė mamos vilkas? Ar nepasiklydo miške? Nori vaikas ieškoti, bet baugu – pasakyta niekur neiti, vakare grįš. Lyti lietus pradėjo. Jonas apsiašarojęs, kampe susirietęs dreba. Tokį jį rado motina, iš Arlų parėjusi.

  Kaip žaibas po savaitės trenkė žinia, kad Margarita – geriausia Jonuko draugė, kruopšti ir rūpestinga, šviesiaplaukė tarnaitė mirė. Kaip sakė mama – ištiko Margaritą širdies smūgis, keliu einant. Dešimtmetis Jonas ilgai negalėjo patikėti, kad Margaritos nebėra.
  Kada ją šarvojo – grabas buvo uždengtas. Tylūs tėvas ir motina Arlai sedėjo ant suolo bažnyčios šarvojimo salėje ir graudžiai verkė. Tik keturi žmonės budėjo prie karsto pernakt. Arlai, mama ir dėdė Vygintas – Arlų kaimynas.
- Kas nutiko Margei? - patylomis paklausė mamos Jonukas, kai dunksėjo žemė į užkasamą karstą.
- Jau sakiau, Jonuk, liga, - atsakė ji, - Margarita sirgo. Sunkiai sirgo...
- Žmonės, - priėjo dėdė Vygintas arčiau Jonuko ir jo mamos, - Prie kapinių vartų atvažiavo...
- Dieve padėk, - griebėsi už juodos skaros Arlų motina, - Ne tik pražudė, bet dar ir palaidoti neduoda...
    Nedidelėje, gal penkiolikos žmonių laidotuvių procesijoje kažkoks nejaukus sujūdimas kilo. Veltui Jonukas žvalgėsi – kapinių vartų nebuvo matyti, juos užstojo suaugusieji.
      - Judėkim, judėkim, - komandavo dėdė Vygintas, - Pro antruosius vartus, kad neįkliūtumėm...
      - Duobė dar neužkasta, - papriekaištavo kažkas, - Kaip čia bus?
      - Nakčia užkasim, - kaip kirviu nukirto dėdė ir pirmasis pajudėjo link antrųjų vartų.
Paskui jį lėtu žingsniu visa procesija. Tik Arlų motina ilgai neužkaston dukros kapavietėn žiūrėjo.
      - Eime, teta, - prie jos Jonas priėjo ir bandė už rankos nusivesti, bet Arlienė jį grubiai nustūmė:
      - Buožės išpera tu! Per tokius kaip tavo tėvas ir močia, aš dukros vienatinės netekau! - rėkė ji. Priėjęs prie jos Arla, kažką sušnibždėjo ir Arlienė nurimusi.
      - Jonuk, vaikeli, - ramino apsiašarojusį sūnų mama, kada jie ėjo iš kapinių, - Tetai Margaritos mamai reikia atleisti, ji gedi dukros. Suprask ją, nepyk, kad rėkė.
      - O kodėl... kodėl ji sakė, kad tėvelis kaltas, dėl Margaritos mirties? - kūkčiodamas klausė vaikas.
      - Nežinau, vaikeli, nežinau... - ir motinos akyse, kaip dažna šią savaitę, nuo tėvelio išvažiavimo, vėl pasirodė ašaros.

  Prabėgo du metai, o tėvelis negrįžo. Jonukas tebegyveno su mama vieni. „Kur tėvelis? Ar jis grįš? “- klausdavo motinos Jonukas. „Aš gaunu jo laiškus. Jis dirba, jam viskas gerai, Kalėdoms žadėjo grįžti“- sakydavo mama, bet Kalėdos po Kalėdų, o tėvelio vis nėra.
  Žvelgdamas į krintantį lauke sniegą Kūčių vakarą Jonukas svajojo. Sedėdamas sapnavo. Matė, kad grįžta tėvelis. Ateina per pusnis, ryte klėtyje girdimas skaldomų malkų garsas. Tėvelis kurs židinį. Kalėdos. Kalėdos su šeima...


- Kaip sėkėsi mokykloje, Jonuk?
- Aš nebe Jonukas, motin.
- Kaip sekėsi, Jonai?
- Neklausk, motin.
- Kodėl kalbi taip atžagariai? Kas nutiko? Gavai blogą pažymi?
- Atstok, motin, palik ramybėje.
- Jonuk... Kas tau?
- Aš viską žinau.