blah... blaškaus aplink po namus... tėvai žiūri įstrižais žvilgsniais... šuo įsikabinęs į kojinę braukos po grindis, o palubėje supasi užsimiršęs saulės zuikutis, nežinantis, kad dangus jau apsiniaukė...
kaimynas chronius kosčioja pro mano langą, rūkydamas primą.... paveikslai į mane žvelgia su užuojauta ir laikas nuo laiko kraipo galvas, kramtydami "bubble gum"... iš veidrodžio lenda kito "aš" ranka...
ant mano stalo guli monitorius, priekaištingu kampu švytėdamas į mano akis, primindamas man, kad netoliese vartosi mobiliakas ir nesumokėtos "omnitel" sąskaitos bei matanos konspektas, o, kad ir stiprintuvo, tiunerio ir subwooferio kaiminystė jam visai nemaloni -- jam daug malonesnė klaviatūra ir pelė...
kompaktai blausiai švyti primerkto lango šviesoje
lange - šuo, šuns fone - miestas, kuris, rodos, tuoj tuoj pravirks sovietines nostalgijos snargliais...
skambesys gal ir...logikos koja įlūžus?..hmz...man tiesiog neatrodo kad buvo stengtąsi tą didžiulę logiką paisyti...rašyta tam kad šokiruoti...švelniai...ir apibūdinti būsena, kai norisi versti pasaulį aukštyn kojom...nes nelabai kas žino kaip jis stovi iš tiesų...")
šuo ant palangės nugalėjęs kojinę, iššiepęs iltis, alsuodamas depresingu oru laukia čempioniškai giedro dangaus, ar pralaimėjęs jai, sukniubęs, valosi nežymias ašaras į mamos siuvinėtą servetėlę, ilgainiui pamirštą ant tos pačios palangės?