sesers Faustynos dienoraštis...

Vienatvė - mano mirksniai numylėti,
Vienatvė - bet su Tavimi, o Jėzau ir Valdove,
Prie Širdies Tavo laikas tvinkčioja iš lėto
Ir mano sielą atilsiu apdovanoja.

Kada širdis pilna Tavęs ir pilna meilės,
O siela ugnimi skaisčia liepsnoja,
Tai ir didžiausioj apleisty manoji siela nepatirs
                            nė jokios baimės.
Nes ilsisi prie Tavo kojų.

Į tą vienatvę - tos taurios draugystės mirksnį,
Nors atskirta nuo kūrinio kiekvieno,
Į Tavo Dieviškumo okeaną aš panirsiu,
O Tu klausysies atvėrimų mano.