Dao

Dao - japonų religinė pakraipa, kuri orientuota į savo gyvenimo kelio ieškojimą.
Samurajus - karo vadas.
Todėl nešioti ginklą - šaltuosius ginklus turėjo teisę tik kilmingieji vyrai nindzės ir jų vaikai (taipogi ir dukterys katanas) ir kai kurie vienuoliai.
Sikung - geriausias gyvas meistras.

-----------------------------------------------------------------------

Šalį apgaubė tamsa atėjusi iš vakarinių žemių. Niekas jiems negalėjo pasipriešinti išskyrus geltonojo viešpaties siųstą karį, jį bus galima atpažinti iš drakono akies ženklo ant skruosto, jis ves į paskutinįjį mūšį.
Mažas miestelis, rytuose kyla saulė ir tolumoje matėsi vis artėjantis dulkių debesis su jame judančiais siluetais.
Miestelio sargai nujautė jog ir jų miestelį puls, tik nežinojo kad kada tai ivyks. Juk jų kelyje buvo vieni iš galingiausių šalyje miestų su neįveikiama gynyba, bent jau taip atrodė iki šio momento.
Visi kurie turėjo teisę nešioti ginklą* stojo ginti miesto. Debesis artėjo ir artėjo, baimė kaustė net ir narsiausio samurajaus širdį, visi suprato jog kova bus trumpa. Debesis pasiekė kaimą...
Šengas ėjo nusiaubtu kaimu, vaizdas buvo kaip ir visuose kituose miestuose kuiuose jie buvo apsilankę - sudeginti namai, sumaitoti žmonių kūnai ir keisti juodo kraujo klanai. Staiga jis išgirdo tylų vaiko verksmą, atrodė tarsi jis sklistu iš po žemių. Jis pasekė verksmą. “Nejaugi kažkas išgyveno puolimą? Tai būtų pirmas kartas. Galbūt jis ir bus tas kuris mus išgelbės?”
Po žmonių krūva buvo mažas berniukas su didele žaizda ant veido:
- Ach tu mano mažyli. Kaip tu išgyvenai?
Vaikas atsakė verksmu:
- Na nieko, neverk Šengas tavim pasirūpins.
“Nejaugi jis tas? Jei taip, tai kuo skubiau reiktu jį nugabenti Sikung Kajui. O jei ne kas tuomet?”
Taip Šengui besvarstant įvyko stebuklas. Vaikas padėjo ranką sau ant žando ir žaizda užgijo, vietoj jos liko randas panašus į gyvatės akį.
- Jis tas, tikrai tas!!!! Dabar bus laikai. Vaike tau teks daug ir uoliai mokytis, bet jei tu tas...
Keliavo jie ilgai, kelionė būdavo sunki ir varginanti Šengui keliaujant vienam, o ką jau kalbėti apie kelionę su dvimečiu vaiku ant kupros. Bet tikslą jie pasiekė:
- Būk pagarbintas sikung Kajau. Aš tau atvedžiau tą kuris išsklaidys tamsą ir atneš pernykštę šlovę mūsų klanui.
- Parodyk man tą kuris išsklaidys tamsą, kuris atneš šviesą į šią šalį.
- Štai jis, mokytojau.
Tai taręs jis ištraukė iš kuprinės mažą ryšulėlį su jame miegančiu vaiku:
- Taip, ant jo skruosto randas panašus į drakono akį, bet iš kur man žinot jog tai iš tiesų jis. Aš negaliu bet kam išduot mūsų paslapčių. Reiks atlikti bandymą su juo. Jei jis tikrai geltonojo viešpaties siūstas karys, tai turėtu atrasti kelią į vietą žinomą tik man vienam. Į mūsų vienuolyno metraštininko olą.
- Aš pasitikiu tavim vaike. Eik ir atrask tą vietą, kur saugomos visos paslaptys, ten tu ir rasi savo gyvenimo dao.
Vaikas klausėsi ką sakė Šengas. Jo žvilgsnis buvo toks tarsi viską suprastu. Po kelių akimirkų vaikas apsisuko ir nuropojo žemyn į vienuolyno požemius, kur galėdavo įeiti tik vyriausieji vienuoliai. Nuropojęs iki sienos jis sustojo ties vandens drakono atvaizdu:
- Taip jis guli čia - tarė Kajus - o dabar įeik į vidų.
- Bet juk tai neima...
Nespėjus pabaigti sakinio siena sugriuvo ir atsivėrė kelias į raštininko kriptą. Ten buvo ritinėlis nežinia kaip atsiradęs nes jau 500 metų niekas nebuvo įžengęs į šią kriptą.
Ritinėlyje buvo parašytą - jei tu skaitai šį pergameną, vadinasi šalia tavęs yra išrinktasis, tebūnie jo vardas Fengas, taip nusprendžiau aš, pragaro vartų sergėtojas, vienas iš brolių Miangių, tegul po 19 metų jis nusižudo ir mes jį treniruosime, kad jis pašalintu netikrus dievus.
- Na kagi jis išrinktasis tai pakankamas įrodymas, aš tave treniruosiu.

***

Prabėgo 19 metų, Fengas mokėsi, tobulėjo, savo jėga, vikrumu, ištverme jis lenkė visus, net ir savo mokytoją Kajų. Bet kasdien Kajaus veidas vis niaukės ir niaukės, jis suprato jog Fengui teks mirti dėl kitų, nes dar niekas negrįžo iš pragaro vartų prieangio, kelias ten veda tik vidun į pragarą. Bet prieš jam išvykstant jis išmokys Fengą pačio galingiausio savo mokyklos smūgio - wu sau (maldininko rankos) tai ne tik galingas blokas, bet ir labai stiprus smūgis. Ši technika būdavo perduodama tik šio vienuolyno vyresniesiems. Karta iš kartos, giminė iš giminės perimdavo šia techniką. Tad vieną dieną Sikung Kajus pasikvietė Fengą:
- Tohai Fengai imk ir skaityk šį pergamentą.- jis ištraukė iš už skverno tą pergamentą kurį buvo radę raštininko kriptoj ir padavė Fengui.
- Aišku, son sikung Kajau, aš seksiu savo dao.
- Bet prieš tau iškeliaujant treniruotis prie pragaro vartų, aš noriu tave išmokyti wu sau technikos.
- Dėkoju jums Sikung Kajau.
Fengas mokėsi wu sau technikos su tokiu užsidegimu, jog po kelių mėnesių jis jos atlikimo tobulumu lenkė net Kajų.
Galiausiai atėjo ta diena, kai Fengas turėjo pradėti kelionę į pragaro prieangį.