Rašyk
Eilės (77283)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Buvo skirtas FEAK konkurso nekonkursinei daliai:)

-Ateivių pagrobimai, - leidyklos „Keistos knygos“ redaktorė Florencija nusiėmė akinius-simuliatorių (suteikia griežtumo), įsistebeilijo į kitoje stalo šildomu paviršiumi pusėje nerimstantį jaunuolį.
Savo aksominio, pūkais aplipusio (iš kokios peklos be androidų valytojų tie rašytojai imasi? Visi bent penkiais metais jaunesni, visi ginantys savo knygas iki paskutinio argumento, paskutinio kavos puodelio ar elektroninės jos pašto dėžutę užkemšančios šiukšlės) švarko rankove jis buvo uždengęs ant prabangiojo stalo blizgantį „Prada“ logotipą.
-Truputis detektyvo, nelaiminga meilė, veiksmas, filosofinės gelmės, erotika... Kaip jau minėjau, užsiregistravau jūsų tinklalapyje ir gavau duomenų, kad mano knygos populiarumo tikimybė – lygiai 90, 23 procento. Suprantu, aš rašytojas visai naujas, čia pirma tokia knyga, bet istorija, eee... pusiau tikra, ir... procentai...
-Tikimybė, - susiraukė Florencija, lakuotu nagu nervingai braukydama lūpos kamputį – jautėsi pavargusi, - ne garantija.
-Bet jūs mane pakvietėte.
-Ir tai ne garantija.
Jaunuolis persisvėrė per stalą – jo akys buvo, poetiškai tariant, ledo spalvos ir labai išraiškingos – staiga moteris pagavo save galvojant apie tai, apie ką galvoti buvo visai nelogiška – apie jaukią duobutę jo tris dienas neskustame smakre. Apie netvarkingai sušiauštus tamsius plaukus, kurie glostant tikriausiai labai švelnūs. Apie mažytį, vos pastebimą – o gal tik įsivaizduojamą? - prakaito lašelį ant jo smilkinio, kurį...
-Jūs išsitepėte lūpdažiu, - nedrąsiai šyptelėjo jaunuolis. - Štai čia, - ir nevikriai bakstelėjo pirštu į Florencijos lūpų kamputį – nevikriai, bet švelniai, ir bakstelėjimas pasirodė panašus į nedrąsią glamonę.
-Oi, atleiskite, aš nenorėjau... Norėjau pasakyti visai ne tai... - jaunuolis susinervinęs perbraukė ranka per plaukus, apsilaižė lūpas.
-Velniop, - moteris atsistojo, stengdamasi nuslėpti užplūdusį raudonį, - tikiuosi, mokate poetiškai nuplėšti damai drabu... - ir aiktelėjo, pajutusi jo rankas ten, kur pagal visus logikos dėsnius turėjo būti liemenėlė.


-Oooach, - atsiduso liesas skustas jaunuolis asfalto pilkumo kombinezonu, ant kurio rankovės žalsvu fosforu švytėjo degtukų dėžutės dydžio raidės SO. „Skraidantys objektai“ - tiesa, tiek romantikos, kiek skambesyje, realybėje nėra.
-Tai jau taip. Tokių lobių galima rasti tik tinklalapyje lonelysoldier. com, ir tai, bičiuli, įrodo, kad šiais laikais pagailėti kredito kortelės turinio užsiregistravimui – žingsnis į mėšliną antisocializacijos liūną. Dar galėčiau pridėti, kad žmogus, taip besirūpinantis savo produktyvumu – tu juk supranti, apie ką aš čia – neturėtų naudotis draugo slaptažodžiu, kad paspoksotų į du tikrai pernokusius obuoliukus, - išsišiepė į tokį pat kombinezoną įsisukęs jo kolega, kurį buvo galima teisėtai apkaltinti dviem dalykais: besaikiu steroidų vartojimu ir priklausomybe nuo soliariumų.
Ant liesojo krūtinės, tiesiog po širdimi, švietė kuklus užrašas „Ro318“ - tikrasis jo vardas buvo Robis, bet tai Karinių Eksperimentų organizacijai rūpėjo mažiausiai. Orumo ir Teisių Gynimo asociacija, iš landaus televizijos reporterio išpešusi faktą apie organizacijos polinkį krikštyti kareivėlius numeriais, surengė porą demonstracijų su plakatais ir prakalbomis. Pasipiktinę kareivėliai atsakė masine trijų dienų nieko neveikimo akcija. Galiausiai numerių klausimas buvo išspręstas Ro318 steroidinio kolegos Fi319 naudai, nes nešioti Fidelio vardą demokratiškoje Amerikoje jam kainavo nemažai mėlynių. Ir nėra čia ko pliaukšti apie emigrantų teisių gerėjimą, jei jiems, siekiant palaikyti sveiką identiteto tonusą, draudžiama keistis vardus net pabėgus už Atlanto. Bet šiems dviems, žinoma, dabar rūpėjo kur kas apčiuopiamesni dalykai.
-„Fotošopinė“, - nervingai konstatavo Robis, arba Ro318, nevykusiai bandydamas nuslėpti išrasojusią viršutinę lūpą. - Ir, beje, aš taupau studijoms Lazerių universitete, o tai... Tai ne bet kas! Dėl tokio reikalo neturėtum gailėti kažkokio nusususio slaptažodžio – kad jis dar bent padoriai skambantis būtų!
-Makaule tu asilo! Si3 ten porą kodų „nulaužė“, ir ką tu manai – mes turime vardą, adresą ir 98 procentų garantiją, kad ji tikra . Garantiją!
-O man rodos, kad tai vis dėlto tikimybė, - su kompromisų nepripažįstančiu dvidešimtmečio įkarščiu paprieštaravo Robis, negalėdamas suvaldyti prakaito liaukų šėlsmo.
-Duodu nukirsti savo emigrantiško pimpalo galiuką, kad ji tikra.  Ir vienintelis dalykas, kurį ši lėlytė norėtų pakišti po estetinės plastikos chirurgo lazeriu – žiūrėk, čia kitoje nuotraukoje, - dešinysis velniškai tobulos užpakaliuko pusrutulis, ant kurio turėtų būti tatuiruotė! Štai, matai – ant kairiojo apetitą keliančio pusrutulio – laumžirgis, o ant dešiniojo ji nori...

Širdis po Ro318 kombinezonu suplakė dar tankiau. Vaizduotėje iškilo tas prakeiktas rytas prie sumauto ežero, kuriame jis bandė sugauti velnio neštą karpį. Knapsėdamas ant sudedamos kėdutės su atversta adaptuota komiksų knyga šešiolikmečiams ant kelių, vaikinas, nė pats to nežinodamas, pakliuvo į painų aplinkybių tinklą.
Krūptelėjęs nuo keisto čiurlenimo, jis sustingo, pasitrynė akis, o paskui atsargiai iškišo galvą iš nendrių. Ir atsidūrė tiesiai prieš tas ežero žalumo akis, rausvų šilkinių plaukų kupetą ir tokią didelę iškirptę, kad jos pabaigoje galėjo įžvelgti rausvą spenelio kraštą.
Mergina dar nebuvo spėjusi apsimauti kelnaičių, bet Robio pasirodymas jai buvo toks netikėtas, kad iš baimės ji išsinėrė iš jų, sviedė nėriniuotą medžiagos skiautę į žoles ir nuskuto per pievą taip greitai, kad kelius siekiančio sijono plaikstymasis galėjo išvaryti iš proto. Ypač tą, kuris žinojo, kad po juo ji nedėvėjo visiškai nieko. Ypač tą, kuriam labai patiko laumžirgiai – jei tik jie grakščiai patupdomi ant dailių merginų užpakaliukų.
-Maniaaaakas..! - atsklido merginos balsas, ir Robis suprato, kad ant jo reputacijos ką tik tykštelėjo riebi dėmė.
Apylinkės inspektorius grasinamai mosavo išbalusiam paaugliui nėriniuotomis siaurikėmis po nosimi, ir Robio kailį išgelbėjo tik atsitiktinai „Žaliosios planetos“ korespondento mobiliuoju telefonu filmuotas vaizdelis, paneigiantis visas jo kaltes. Išskyrus nelegalią ungurių žvejybą, kurių, nelaimei, tame ežere buvo daugiau negu karpių. Ir tai dar būtų buvę nieko, jei ne „Žaliojoje planetoje“ išspausdinta Robio nuotrauka, dėl kurios jie pagailėjo įjungti tą sumautą „Photoshope“ programą.
Po patirto šoko, pažeminimo ir erotinių vaizdinių Ro318 tapo pesimistiškai nusiteikęs moterų giminės atžvilgiu (gavus Spuogiaus pravardę, maloniai primestą „Žaliosios planetos“ skaitytojų, net guminės lėlės atsisako tave patenkinti. Na, gerai jau, atsisakyti jos negali – mikroschemos per daug primityvios. Bet kažkaip nejauku apžiūrinėti gumines lėlės, kurių veido oda daug lygesnė už tavo – net jei jos gamintos vietiniame Laukučių fabrikėlyje, turi ne itin tvirta liaudies menininko ranka pieštas kvailai mirksinčias, žydras kaimo Lolitos akis ir po trijų naudojimų susidėvinčius spenelius). Štai kodėl jis savanoriškai įstojo į Karinių Eksperimentų organizaciją ir per visus keturis joje praleistus metus nė cento iš savo algos neskyrė lonelysoldier. com pagundoms (naudojimasis Fi319 slaptažodžiu nesiskaito – Ro318 tik spoksodavo, niekada neužmegzdamas su tomis interneto gražuolėmis jokio kontakto). Tiesą sakant, jis vis dar svajojo apie tas žalsvas ežero spalvos akis, iškirptę ir grakščias kojas. Apie akis, teisybė, labiausiai – juk buvo augęs padorioje šeimoje.

Merginos iš nuotraukos „obuoliukus“ dengė tik nepadoriai permatoma skiautė. Rausvi plaukai buvo pasklidę ant braškėmis margintos pagalvės, padedančios kurti nekaltybės iliuziją – tiesa, tik iliuziją, nes gausiai aliejumi teptas, stangrus kūnas buvo grakščiai, gundomai išsirietęs. Merginos bamboje blizgėjo mažytis gal vandens, gal prakaito lašelis – Ro318 pagavo save svarstant, ką atiduotų už progą jį nulaižyti.
-Į šitą sušiktą Ameriką persikrausčiau dėl dviejų dalykų – geresnių sąlygų kareivėliams, nei toje sumautoje Rytų Europoje, ir mergų, kurias tokiems kaip mes kareivėliams susirasti paprasta kaip skraidančią lėkštę nuo žemės atplėšt. Tiesa, Si3 iškrapštė iš manęs net du kvietimus į „Kosminių kokteilių“ barą – ten pupytės kur kas brangesnės, elitinės, - bet truputį pakoregavo mūsų maršrutą. Tiksliau, įtraukė į mūsų tvarkaraštį štai šį įspūdingų formų objektą.
Taigi pirmiausia pagąsdinsime pensininkų, eee... Kirkorovų porelę – šitie, kai jau paskambina į NASA Keistų Skraidančių Objektų registravimo padalinį, sukelia nemenką šurmulį. Na, pats žinai. Kurį laiką galėsim ramiai dirbti, nes jų sumautos fantazijos šaltinis apie nežemiškas skraidančias lėkštes  trykšta kaip srovė iš trūkusio tualeto vamzdžio - kad ir kaip tu jų nemėgtum, vien šitiems žaliakorčiams turi būti dėkingas už tai, kad mes skrendame pas ! Ai, tiesa – šįkart tik pro Kirkorovų namą skrisim, bet kitąkart tai jau būtinai parodysiu tau jų bobą –basi tokia, juokinga, į tokią iškaseną dainininkę panaši, bet tik panaši, ne daugiau - ir papasakosiu, kaip...
Ro318 atsiduso:
-Man tai vis tiek atrodo beprasmiška. Kad kvaili piliečiai amerikiečiai patikėtų, jog per Antrąjį pasaulinį jokios vokiečių karinės bazės su naikintuvus perspjaunančiomis skraidančiomis lėkštėmis nebuvo, ir kad protingi amerikiečių kareiviai jos galų gale nesunaikino, pasivogdami vieną kitą egzempliorių, mes turime skraidyti ir apsimetinėti žaliais žmogeliukais... Arba pilkais – pagal pageidavimą, taip sakant. O kai bare mergina klausia, ką veikiu, tegaliu papasakoti, kad dirbu Karinių Eksperimentų organizacijoje. Taip sakant, ryju kareivišką košę ir smirstu prie kompo. Vienintelė pramoga – pažinčių ar, teisingiau tariant, papų paieška lonelysoldier. com, - ir netgi ši paslauga mane verčia vemt.
Fi319 kilstelėjo antakius.
-Kalbėk ką nori, melancholike tu sušiktas, o už Kirkorovus dar man padėkosi. Turim, eee... lygiai dvi valandas. Na, prisiminimai kaip sapne, ir visas kitas mėšlas – projektas „PA“.

Pavasaris su visomis savo pro langus lendančiomis alyvomis ir po langais kniaukiančiais katinais buvo užėmęs visą Semės kambarį. Nuspyrusi į šoną antklodę – ši dabar baltavo ant grindų – mergina kietai miegojo. Kondicionierius tyliai grojo gerai pažįstamą meilės motyvą iš filmo „Žmogus Voras XI“ - jo sukeltas vėjelis pleveno aplink miegančiosios kojas, kartais kilstelėdamas aukštyn trumpų naktinių marškinių kraštelį ir atidengdamas vis didesnį plotą kiek pašiurpusios nuo vėsos šlaunies. Pro miegus ji vos vos šypsojosi – lyg jaustų ką tik vėjo gūsio pakeltos ir į kaklo duobutę nusileidusios plaukų sruogos kutenimą.
Šypsena nedingo ir tuomet, kai kažkokia nematoma jėga švelniai pakėlė Semę nuo lovos ir, atsargiai laviruodama tarp veidrodžio, vazų, gėlių ir kvepalais nukrauto staliuko, išplukdė pro atvirą langą. Kelios plaukų sruogos užkibo ant alyvos krūmo – plaukuose liko pora violetinių žiedelių.
Dar trys minutės – ir mergina dingo virš jos namo kybančios pilkšvos skraidančios lėkštės su keliolika per visą skersmenį blykčiojančių oranžinių lempučių pilve.
-Sušiktai nuostabu! Gal tu ją į vedybines partneres pakviesti nori, kad taip švelniai, taip virtuoziškai valdai šitą sukriošusį teleporterį? Prisiekiu savo emigrantišku pimpalu...
-Tylėk gi! - staiga sukriokė Ro318, ir abu vyrukai sutrikę įsispoksojo vienas į kitą: pirmasis – negalėdamas nuslėpti emocijų proveržio sukelto nepatogumo, antrasis – netikėtumo.
Ant didžiulės pilkšvą aksomą primenančia danga išmuštos pakylos, tarsi trapus stikline apvožtas drugys, gulėjo mergina. Palyginimas su drugiu stiklinėje čia labai tiko – ir dėl to, kad ji gulėjo po stikliniu gaubtu, nė pati nejausdama, kaip dezinfekuojamas kiekvienas jos odos lopinėlis, ir dėl to, kad aplink ją, tarsi kokie vabzdžių kolekcionieriai, trypčiojo du asfalto spalvos kombinezonais apsitempę vyrukai.
Prie merginos, šiek tiek brėždamas grindis dešine pėda („Sušiktas techninis aptarnavimas toj Amerikoj“, - burbtelėjo po nosimi Fi319), prisiartino liūdno veido androidas, kyštelėjo rankas į porą skylių gaubte ir beveik nepastebimu judesiu suleido jai į veną injekciją.
-Nejau iš tiesų ji matys du aukštus, plonus, pilkus, hm, padarus išsprogusiomis akimis? Na, jei kartais pabustų? - Ro318 klausimas trykšte tryško nevilties fontanais.
-Pats žinai. Ir nesprogink čia savo ir taip išsprogusių akelių – net aš negaliu suveikti leidimo liesti. Net jei tai projektas „Pagrobti Ateivių“ - šūdinas toks projektas, atsibunda žmogeliai ir knygeles „Kaip mane pagrobė ir apdorojo - visi pilki/ilgi/liesi tokie... “ rašo. Tai jau ne mano kompetencija. Mes tik eksperimentuojam. Na, pavyzdžiui, galima paprašyti mūsų skardinio chirurgo, kad padarytų jai tą tatuiruotę ant dešiniojo...
-Ne. Po galais, ne!
Ro318 neprisiminė, ar gyvenime buvo taip prakaitavęs. Lyg apsvaigęs prisvirduliavo prie liūdnojo veido androido, beveik be garso sušnibždėjo porą komandų. Melancholiškas rankos kilstelėjimas, beveik nematomas blyksnis – ir merginos naktiniai marškiniai, perrėžti lazerio spinduliu, atsilapojo.
-O tu tikras eržilas! - Fi319 prisiplojo prie stiklinio gaubto, nepaisydamas ištęstu balsu kartojamų androido prašymų laikytis higienos ir saugumo taisyklių. - Ach, kokios kalvelės! Tiesiog tobulos formos, o dar tie prakaito lašeliai tarp jų... Aš galėčiau virsti šūdinu poetu vien dėl jos švelnios bambos. Aukščiausia klasė!
-Tai ne prakaitas – poetas iš tavęs tikrai išeitų šūdinas. Tai rasa nuo alyvų krūmo, tik plaukuose jos daugiau...
- Mmm, tos konsistencijos tarp jos kalvelių sudėtis man mažiausiai rūpi. Štai, aš čia truputį pafotografuosiu – asmeniniam albumui, taip sakant... Po tais marškiniais ji tikrai slėpė daug...
Jo kolega tylėjo. Gūžėsi po kiekvienos fotoaparato blykstės. Galiausiai giliai įkvėpė. Priėjo arčiau. Prispaudė pirštą prie stiklinio gaubto. Užsimerkė, atsimerkė vėl. Pabandė įsivaizduoti, kokie švelnūs tie jos ugniniai plaukai. Semė. Beveik nuo žodžio „semti“, beveik kaip vanduo...
Pirštas lėtai slydo žemyn – jos lūpomis (šios vos vos prasivėrė, lyg pajutusios tą glamonę per stiklą), smakru, paskui žemyn kaklu, sekundei stabtelėjo merginos kaklo duobutėje. Paskui – kankinamai lėtai – įvingiavo į tarpą tarp dviejų Fi319 apdainuotų kalvelių, paglostė miniatiūrinį apgamėlį ant kairiosios. Tuomet vėl žemyn, apsuko porą ratukų aplink bambą, kurioje blizgėjo gal rasos, gal prakaito lašelis (ach, ir ką ji sapnavo?). Sustojo. Švelniai glostinėjo odos lopinėlį po bamba. Ir paskui – ryžtingai, tarsi nebebūtų kelio atgal – dar žemiau, ten, kur prasideda tamsus trikampėlis. Ir sustojo.
Mergina atsimerkė. Ro318 spigiai klyktelėjo ir nusisuko. Fi319 mostelėjo androidui antrosios injekcijos.
-Na, mūsų laikas baigėsi. Mėšlinos taisyklės! Bet gal aš dar susirasiu brangiąją Semę ir...
Liesasis tylėjo. Visą laiką, kol vėl užsimerkė merginos akys (penkias sekundes), kol vyko dar vienas dezinfekcijos, kraujo mėginio tyrimams ėmimo procesas (dar penkias), kol atsidarė stiklinis gaubtas (trys), androidas specialiomis mikrosiūlėmis susiuvo jos naktinius marškinius (visa minutė, koks negrabus!), ir dar tas keliolika minučių, kol įjungė teleporterį ir atsargiai grąžino pagrobtąją ten, kur jos laukė pro langus lendančios alyvos, po langais kniaukiantys katinai ir kondicionierius tyliai grojo gerai pažįstamą meilės motyvą iš filmo „Žmogus Voras XI“. Paskui Fi319, užsukęs į „Kosminių kokteilių“ barą, draugeliams pasakodavo: „O, žinote, vyrai, tas šūdžius, atrodo, net ašarą ištrėškė. O juk vogdavo mano slaptažodį, kad palandžiotų į lonelysoldier. com, pats algelės gailėdavo – maniau, gal jam ten su moterimis nelabai... Bet skonį, kad jį kur, turėjo. Elitinė merga, prisiekiu savo emigrantišku... “

Semė rausėsi stalčiuje, ieškodama ypatingojo iš močiutės paveldėto peilio ypatingai paruoštai keptai vištai pjaustyti. Į kuodą suimti plaukai po valandos triūso aplink antikvarinę viryklę kaip papuolė draikėsi ant nugaros.
Per visą namą nuaidėjęs skambutis (jos nenoras įsigyti videospyną stebino visus kaimynus – bet, tiesą sakant, ne labiau nei jos stangrios šlaunys, švysčiojančios taip gundančiai, kai, apsitempusi nelygiai nurėžtais džinsiniais šortais, dviračiu riedėdavo į „Žaliosios planetos“ skaitytojų klubo susitikimus) privertė merginą pašokti.
-Velnias! - keiktelėjo ji ir įsikišo įpjautą pirštą į burną.
Būtent tokia – su skaudančiu smiliumi burnoje – ji ir atvėrė duris.
Ant slenksčio mindžiukuojantis liesas jaunuolis pilnais plaukais tirpstančių snaigių, kurias ką tik įnirtingai, bet nesėkmingai bandė išpurtyti, išpūtė akis. Paskui meistriškai susitvardė, ir net nenuraudęs įsistebeilijo į mažą padažo dėmelę ant Semės smakro. Bet kai pagaliau, išdrįsęs nuleisti žvilgsnį žemiau, išvydo po prijuoste su Žmogaus Voro galva ryškėjančius du tikrai pernokusius „obuoliukus“ stangriais speneliais, pasidavė ir apsipylė raudoniu kaip pernokusi slyva.
Mergina ištraukė pirštą iš burnos ir nusišypsojo:
-Sveikas, prašyčiau taip nespoksoti – juk ne pirmą kartą matai besitvarkančią moterį, a?
Vaikinas papurtė galvą, negalėdamas išmesti iš jos nutrūktgalviško Semės požiūrio į liemenėlių (ne) nešiojimą.
-Atleisk, mano višta dega, o aš net nesužinojau...
-Man irgi dega... Atleisk, norėjau pasakyti, turiu vieną degantį reikalą... Seme...
Mergina kilstelėjo antakius, išvydusi tiesiai prieš savo nosį atkištą svaigiai kvepiančią raudonų rožių puokštę.
-Aš Robis. Na, tas, kur prie ežero... Iš „Žaliosios planetos“... Norėjau pasakyti, kad visą tą laiką apie tave galvojau, net sapnavau kartais, net Lazerių universitete, nes visą tą laiką tave...
Semė aiktelėjo, bet pasakyti nieko nespėjo - ant slenksčio staiga išdygo tobulas sporto trenerių, kosmetologų ir dizainerių projektas, kurį drąsiai buvo galima vadinti tobulu vyru. Idealiai išskutinėta trijų dienų barzdelė, plati amerikietiška šypsena pagal visus reikalavimus (išsišiepus matyti keturiolika baltų dantų – nuoširdumo požymis) ir – kažkodėl – draugiškai tiesiama ranka, kurią Robis, neturėdamas kur dingti, spustelėjo savo prakaituota galūne. Nuraudo, kostelėjo, ir virpančiu balsu tęsė:
- Visą tą laiką tave prisimindavau ir norėjau... a... atsiprašyti. Už ežerą. Ir gėlių, va, atnešiau...
Robis piktai dėbtelėjo į tobuląjį vyrą, bet šis tik šiepėsi ir dar taikėsi kairiąja ranka apglėbti Semę, dešiniąja išlaisvindamas ją nuo rožių naštos – elegantiškai, galantiškai, kartu delikačiai lyžtelėdamas nuo jos smakro padažo dėmelę (Robis krenkštelėjo, protestuodamas prieš tokį meilumo proveržį).
-Mano vedybinė partnerė pasakojo tą ežero istoriją, - galiausiai prabilo. - Gerokai išsigando, bet šeimos psichologas pakreipė įvykius, hmm... gera vaga.
-V... vedybinė?..
-Porą mėnesių, - šiltai nusišypsojo Semė ir vėl įsikišo į burną pirštą. - Labai malonu, kad galiausiai nusprendei atsiprašyti. Ar toks ir buvo tavo degantis reikalas? Suprask mane teisingai – višta...
-Aš pažiūrėsiu, - sukruto tobulasis vyras, vienu grakščiu šuoliu dingdamas namo gilumoje.
Vaikinas tylėjo. Žiūrėjo jai į akis, kasėsi pakaušį, kažką galvojo.
-Aš... Hm, aš... Iš tikrųjų tai aš ne tik dėl to - atsiprašyti. Na, ir dėl to, bet... Matai, rašau knygą apie ateivių pagrobtus žmones, ir... Pagalvojau – o jei sutiktum būti mano mūza, na, knygos heroje, žvaigžde? Aš tikrai duočiau paskaityti ir nieko ne... nepadoraus... Aš išmanau tuos reikalus, aš gi Karinių Eksperimentų organizacijoje tarnavau, tai ten legendos visokios sklando...
Semė sutrikusi raustelėjo.
-Na, knygos žvaigždė skamba visai neblogai. Galėčiau tau papasakoti vieną sapną... Užeik, arbatos užkaisiu. Nes višta...
Robis žengė per slenkstį. Ant jo viršutinės lūpos kybojo prakaito lašelis. Jo mūza mandagiai praleido vaikiną į priekį. Kai šis spraudėsi pro ją, staiga pasilenkė Robiui prie ausies – neklusnūs plaukai kuteno jam kaklą, skleisdami – ak, nejaugi gyvenimas toks žiaurus? - alyvų aromatą ir švelniai sušnibždėjo:
-Jei ten, prie ežero, būtum mane vijęsis... Na, tiek to. Ar patikėtum, jei papasakočiau, kad mane per stiklą glamonėjo kažkoks ateivis? O gal tik apsimetinėjo ateiviu, bet vis tiek - jei po to sapno būčiau jį sutikusi, nedvejodama, tą pačią minutę, būčiau padovanojusi tai, ko šis taip troško... Bet, žinai, taip jo ir nesulaukiau. O paskui ir pamiršti spėjau – bet, jei dėl knygos, tai fantazija aš nesiskundžiu, kad tik per televiziją parodytų – čia vienintelė mano sąlyga, nes pasakoti tokius asmeniškus dalykus... Nebent tik rašytojams.
Robis dingo juodoje koridoriaus skylėje. Suprakaitavęs.
2007-10-08 19:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-04 22:32
Nuar
Vaizdingas. Įtikinamas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-23 22:52
59 Kilogramai
net nežinau, mmm skiriasi nuo tavo kitų darbų. sakyčiau štas darbelis prituščiažodžiautas pakankamai :) nu bet šiaip tai cool
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-21 11:46
Išeinu žemai nukelta galva
Geras tekstas, tik gal šiek tiek per ilgas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-30 12:34
Tamsos Šešėlis
patiko. Visai nieko. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-28 13:31
roco alu
vaizduoji gražiai. bet man buvo nuobodu, taip sakant. tuo gražiu vaizdavimu taip užsižaidi, kad po to nebejauti, kada sustoti. taip ir gaunasi literatūra, tartum spręstum uždavinį, kurio nemoki, pagal pavyzdį iš knygos.

fleksas pasakė tiesą, techniškai gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-28 13:18
roco alu
apšviesk mus, skaitytojus, FEAK'U.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-25 09:39
Flax
Mano labai subjektyvi nuomonė: konkursiniai darbai yra sporto rūšis, o ne literatūros. Įkvėpimas, matyt, pagal užsakymą neateina :)).

Nors darbas techniškai geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-14 17:56
371110
:)))
labai fainas tekstukas, būtum, be abejonės, pirmą vietą iškovojusi, net mano elfstringius pralenkus :D
o šiaip erotika labai subtili, tik gaila jos mažokai, nu, pagailėjai, nu :>
bet 5+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-10 12:24
Dushia
Che che... Tai va kas per ateiviai žmones grobia :D
Man patiko. Ti priešpaskutinės pastraipos priešpaskutinis sakinys: "O paskui ir pamiršti spėjau – bet, jei dėl knygos, tai fantazija aš nesiskundžiu, kad tik per televiziją parodytų – čia vienintelė mano sąlyga, nes pasakoti tokius asmeniškus dalykus... " Man jis toks suveltas. Asmeniškus dalykus pasakotų NEBENT tik rašytojams, o vienintele sąlyga,kad per tv rodytų, nes pasakoti asmeniškus dalykus...?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą