Feniksas

Egipto versmių vandeny
Tu plunksnas auksines prausi.
Jų grožį matyti tegali
Egipto dievai ir karaliai...

Ir aidi per amžius giesmė,
Nestabdo jos laiko tėkmė...

Bet kartą įgriso ir tau,
Kas rytą karaliams tarnaut...
Įsižiebė liepsnos tada
Ir stebino savo kaitra.

... Kai blėso jau liepsnos
Ir menko jų galios,
Į pelenus virto Egipto paukštelis...

Liūdėjo karaliai, liūdėjo dievai-
Nutilo giesmė, jiems skambėjus ilgai...

O tu...
Sau šypsojais ir kėleis lėtai,
Nubiro nuo plunksnų pilki pelenai.

Nežino karaliai! Nežino dievai!
Kad Feniksas atgimė, o pelenai
Jau amžiams nusinešė tą, kur andai
Galėjo girdėt tik Egipto dievai...

Palikęs Egiptą, į laisvę skrendi-
Nuo šiol tavo giesmę tegirdi visi!
Širdis nemirtinga virpa džiaugsmu
Ir veržias pažinti pasaulių naujų!..