Šiukšlynų zombis

Ten, didelio sąvartyno pakraštyje, į dešinę nuo netvarkingai sumestų padangų, gyveno žmogutis. Sunku būtų įvardinti, kur tiksliai jis apsistodavo nakčiai, tačiau visi šiukšlyno bomžai gerai žinojo, kad ta dėžė nuo TV, su mažomis skylutėmis šonuose priklausė mažajam žmogučiui. Dėžė nebuvo itin išvaizdi: ištepta kažkokiais tepalais, kai kur kiek įplyšus, bet tai buvo viskas, ką jis turėjo. Jis, normaliam pasauly žinomas kaip Šermanas Gleivėjičius, nebuvo vaiskaus protelio bei buvo nelabai šnekus. Tuo netrukdavo ilgai įsitikinti. Kai kas nors jo ko paklausdavo, kad ir apie gyvenimą, apie tai, kas jam esą labai svarbu, dažniausiai jis tegalėdavo papurtyti galvą, norėdamas kažką paneigti, arba sumygti panosėj,, hmm“, kas, jo manymu, reiškė nenuginčijamą sutikimą. Daugeliui buvo įdomu, kodėl jis atsidūrė tokioje kraupioje vietoje kaip sąvartynas. Čia, blankiausioje žemės kryžkėlėje, kur susikerta įvairių žmonių likimai, tvyrojo daugybė skirtingų istorijų,  apie ne ta linkme pasisukusius žmonių gyvenimus bei niekada nebeišsipildysiančius jų norus...
Šermano, pravarde Sraigius, gyvenimas iki atsiradimo visiškame skurde nebuvo itin pavydėtinas. Jis nebaigė mokyklos, kaip kad kiti jo bendraamžiai, mažai su kuo bendraudavo. Daugelis iš to galėtų pasijuokti, tačiau jo gyvenime taip dažnai kas nenusisekdavo, kad kiekviena naujai atsitikusi nelaimė apspjaudavo priešais buvusias. Būdamas 15 metų, jis įsidarbino laikraščių išvežiotoju. Tada jis buvo tikrai laimingas. Tačiau po kiek laiko dėl prastos savo išvaizdos buvo išmestas iš darbo. Tai buvo pirmas kartas, kai jis suprato esąs niekam nereikalingas. Tąkart jis verkdamas sėdėjo bene 7-ias valandas, niekieno neužjaučiamas. Po to sekė galybė atstūmimų, netgi pažeminmų, apie kuriuos Šermanas nėra linkęs kalbėtis. Dažniasiai tai vaikui įvarydavo traumą.
- Ei, Šermanai, kur savo batą pametei? Taip sakydavo tas Smarkovas, išrengdamas Gleivėjičių prieš kitus kiemo vaikus. Tuomet visi imdavo juoktis sustoję į didelį ratą, o rato viduryje buvusiam Šermanui belikdavo verkti ir maldauti, kad su juo šitaip nebesielgtų. Atrodydavo, kad visas tas vaikų ratas suktųsi jo galvoje, retkarčiais jis pasijusdavo lyg būdamas visiškai kurčias.
- Baikit, baikit, nebegaliu daugiau!
- Atsirado čia mat mamytės sunelis. Skubiai atkirsdavo Saša ir visi dar labiau imdavo juoktis. Gerai čia aš su juo, žinos kaip pas mus kieme trintis. Negana mums čia tų lochelių. Išminkydavo jis tuomet tą savo kreivą šypseną.
Sraigius nesuprasdavo vaikų tokio elgesio, jeigu kažkuris pradėdavo kibti, tai visi vaikai elgdavosi  kaip banda idiotų, juokdavosi, kartodavo nevykusius Sašos ar tai Smarkovo įžeidimus.
Vaikystė, bei dienos, kuomet jis jau galėjo jaustis nepriklausomas nuo tėvų, nebuvo pavydėtinos. Dažnai jis vaikščiodavo gatvėmis, viską apsvarstydavo, bet niekuomet nekaltino likimo, užtai kad jis tapęs Dievo pajuokos kūriniu. Sraigiui tekdavo sutikti žmonių, kurie irgi jautėsi atstumti, tačiau visais atvėjais paaiškėdavo, kad Sraigius yra daug labiau atstumtas už kitus. Netgi atstumtiesiems jo veido išraiškos bei elgsena keldavo kažkokį įtarimą ar tai kreivą šypseną jų veiduose. Šermanui tai nebuvo kažkas naujo.
Suaugęs Šermanas keliolika metų valkatavo, kol galiausiai ėmė nesisekti ir šiame versle. Vietiniai pradėjo jam grūsti visą kaltę dėl nesisekančio verslo. Kiekvienas toks atstūmimas jam pereidavo per širdį su begaliniu skausmu, lyg koks geras draugas, kurio jis niekuomet tiesą sakant ir neturėjo,  netikėtai jam būtų pertrinęs su švitriniu popierium. Galiausiai Šermanas nusprendė eiti į sąvartyną, tikėdamasis, kad nors ten su juo skaitysis kaip su žmogumi. Iš tikrųjų pasirinkimo nebūta didelio. Jo akimis žiūrint, tai buvo gan apgalvotas sprendimas, paremtas didžiuliais jo išgyvenimais. Atstumtas, nereikalingas, pamirštas- Žodžiai, kurie dažniausiai skambėdavo sraigiaus pasąmonėje.
Pirmos dienos, kai jis atėjo gyventi į sąvartyną praėjo neramiai. Gal jam taip tik atrodė, tačiau jau nuo pirmųjų dienų, kai vietiniai gyventojai pastebėjo slankiojantį tai šen tai ten nepažįstamą žmogelį, kilo kalbos. Ne vienas buvo priėjęs ir pasiteiravęs:
- Iš kur būsi, jaunuoli? Ko čia tau?
Bet, kaip žinia, Sraigius, taip tuomet jo dar nevadino, nebuvo linkęs pasakotis nepažįstamiem žmonėm. Jis tiesiog kažką sumurmėdavo, ar tiesiog griežtai atkirsdavo
- O kas tau darbo, nerandi šiukšlių kur knist?
Tuo dažniausiai ir užsibaigdavo pokalbis. Bet pabuvęs čia kiek ilgėliau sraigius suprato, kad tarp visų sąvartyno gyventojų tvyro įtampa, tai jam ne itin patiko. Visi kiek įmanoma konkuruoja dėl surinktų,, naudingųjų iškasenų“, kurias vietoj pardavus perkami įvairūs svaigalai. Čia, sąvartyne, gyvenimas sukasi ratu. Geri tik tam, kad galėtum užsimiršt esąs niekam nereikalingas. Prisiminęs koks esi, vėl stengiesi to neprisiminti. Vegetacija- šį žodį kažkas Šermanui yra pasakęs bei pakartojęs ne vieną kartą. Jis tiksliai tikrai nežinojo, ką jis reiškė, bet nujautė, kad šis žodis prie gero nenuves..
Reikėtų papasakot apie tai, kaip Šermanas susirado savo būstą, dėžę nuo TV. Tai buvo dėžė, kurią jis tiesiog susirado jau būdamas sąvartyne, nėra čia galbūt ko net pasakoti. Tačiau dėl šios dėžės jam teko dar ir pakovoti. Puikiai sraigius atsimena, kai jam teko grumtis dėl jos su kažkokiu vaikėzu, stipriai pasiryžusiu ją iš jo atimti. Netgi toks dalykas kaip dėžė nuo televizoriaus, kad ir kaip keistai tai galėtų skambėti,  kai kuriose pasaulio vietose gali virsti muštyniu priežastimi
Ne paslaptis kad Sraigių kažkoki girti vaikėzai naktį uždaužė, todėl jo nuotaika dar labiau suprastėjus. Tai buvo pokštas, kurio, kaip rodo praktika, viena pusė visuomet nesupranta.  Jis pradėjo jausti agresiją kiekvienam prie jo prisiartinusiam žmogui. Dar būtų maža, neseniai ant jo irštvos buvo išpiltos maistinės atliekos, kas jį tiesiog įpykdė. Ilgai svarstė, ar čia specialiai su juo kas taip pasielgė, ar čia buvo likimo pirštas, kuris visad įdreskia Sraigiui su savo neapkirptu nagu. Nežinodamas, ką reikia daryt, jis nusprendė, kad reikia visus pamokyt. Kažin ar galėjo jis kažką kito sumąstyt, bet dėl šio savo sprendimo jis buvo visiškai užtikrintas bei pasiryžes jį vykdyti.
- Nesavarbu, ar norėjo man kas pakenkt, ar tik paerzint, ar tiesiog numetė piktą žvilgsnį, aš jiems atkeršysiu. Prižadu! Štai tokios mintys klojosi jam galvoje..
Nuo to viskas ir prasidėjo, jis pradėjo kurti keršto planus. Nors ne per daugiausiai tegalėjo sugalvoti, bet noras keršyti buvo begalinis. Vakarai, kurių metu Sraigius tiesiog stengdavo pasivaikščioti, viską apgalvoti, nusiraminti, peraugo į kitų žmonių sekimo bei bauginimo vakarones, kurių likimo žvaigžde tapo pats.
Po kokių trijų savaičių vietiniai suprato, kad dedasi kažkas negero: tai kas iš niekur nieko naktį užsidega, tai ant kartoninių namelių, irštvų atsiranda gleivės bei grasinantys užrašai, skelbiantys apie Broniaus ar tai Alberto mirtį. Visa tai kėlė didžiulį nerimą, kuris, kai kurių akimis žiūrint, peraugdavo į baimę. Kai kas net kartais pajuokaudavo, kad gal sąvartyne atsirado zombis, siekiantis visus kuo labiau pamokyti. Tie juokai likdavo nesuprasti. Bet Šermanas gerai žinojo, kad jam nėra dėl ko nerimauti, nes viskas buvo jo rankose. Ir tai jam kėlė didžiulį pasitenkinimą savimi, kadangi pirmą kartą gyvenime kažkas priklausė ir nuo jo malonės.
Šermanas Gleivėjičius šiuo neramiu laikotarpiu, kai daugėlis ėmė bijoti rinkti šiukšles vėlyvą vakarą, jautėsi pakylėtas bei pagaliau įvertintas. Jis padarė tai, ko net nesitikėjo-  įrodė, kad jo gali būti paisoma daugelyje rimtų sąvartyno gyvenimo situacijų. Dėl to sąvartynas tapo jam tokia vieta, kurioje jo praleistos valandos jam teikė didžiulį pasitenkinimą. Kiekvienos skardinės garsas, kai sraigius ją pasmeigdavo savo lazdele, jam buvo lyg muzika ausiai, o butelių čežėjimas sukeldavo mieliausius jo gyvenimo prisiminus, kurių tikrai nebuvo daugiau, negu jis galėtų suskaičiuoti ant vienos savo dešinės randuotos rankos pirštų.
Kitomis savaitėmis sąvartyne viskas buvo lyg ir ramu, iki tol kol buvo rasti vieno žmogaus palaikai, kaip manoma, senojo Broniaus. Jis sudėgė, net nespėjęs kviestis pagalbos. Tai netgi paskatino kai kuriuos vietinius valkatas panikuoti. Buvo nuspręsta budėti naktimis, bet daugelis manė, jog tai irgi neapsaugos. Tad žmonės, kuriems dar rūpėjo jų gyvybės, net nesistengdavo užmigti. Tiesiog naktį sėdėdavo ir stebėdavo viską, kol natūraliai,, nenuluždavo“. Naktys buvo bauginančios, kai kas prisipažino matę kažkokius šėšėlius, kiti, kad jų nepradėtų įtarinėti irgi dirbtinai prisipažindavo matę nežmoniškos išvaizdos šėšėlius, iš kažkur pasirodančius žibintuvėlių šviesose. Mikis net pradėjo tvirtinti girdintis garsus, panašius į tuos, kai kažkam yra išiminėjamos smegenys. Būtų buvę gerai, kad žmonės būtų pradėję skirti tai, kas tikra ir tai kas jų pačių pramanyta, nes buvo prisigalvota tokių baisių dalykų, kad net didžiausias miegalius nesugebėtų net gluosto sudėti.
Taip ir eidavo naktys. Valkatos, turbūt taip šiuos žmones yra įprasta vadinti norint įsprausti juos į kažkokius žmonių sluoksnių rėmus, pamačius besiartinantį kokį nors žmogų prisimyždavo į kelnes. Žinoma daugelis tai stengėsi nutylėti, bet tiesa buvo akivaizdi. Baimė šiukšlynų zombiui, dabar jau taip jį būtų galima pavadinti, sukaustydavo visus pradėjus labiau temti. Ramus bei pasitikintis savimi šioje situacijoje galėjo išlikti tik Šermanas Gleivėjičius, kurį buvo imta vadinti bebaimiu žmogumi. Daugelis net stebėdavosi jo tokiu drąsumu bei noru eiti rinkti butelių tokiais vakarais, kurių metu daugelis net bijodavo vaikščioti pavieniui. 
Drąsusis sraigius, nors jo taip ir nereikėtų vadinti, kadangi jis žinojo, kad pats sau tikrai nepankenks, šiuo metu jau net nemėgino daugiau keršyti sąvartyno nuolatiniams lankytojams. Matydamas, kad daugelis tiesiog perdėtai apsėsti žvėriškos baimės, jis vaikščiojo sau tiesiog niekieno nepašiepiamas bei nekliudomas. Tai jam buvo viskas, ko jis tik galėjo trokšti. Gyvenimas, kuriame buvo daug šalto, vaikystė, praleista,, žiurkių landynėje“, kartūs prisiminimai, viskas baigėsi. Dabar jis atrado mielą sau širdžiai kampelį, dėžę nuo televizoriaus ir šalia stūksančią šiukšlių kalvelę. Gyvenimas prasidėjo- Mintis, galiausiai aplankiusi netiek jau ir kvailą Sraigiaus galvelę.