Spiders in my brain

Padovanojai man voriuką, kuris gyveno tavo galvoje.
Sakei - turi dar vieną. Ir dabar abu auginsime po vorą.

Tavo voriukas nupynė gintarinę siją, kurios trapiais šilkiniais siūlais lašėjo rasa. Ir kas rytą girdei mane jos skalsiu vandeniu.

O mano voras miegojo. Ir jis nieko tau nedovanojo. Nei rasos, nei siūlų šilkinių. Net šnabždesį, ir tą, pasiliko savo neišsakytų minčių skrynelėje.

Tavo voriukas bandė prisišaukti manąjį. Bet tas tik apsisuko ir nedėkingai sučepsėjo savo smiltelės dydžio lūpelėmis. Ak, koks buvo išdidus ir ambicingas!

Pūtėsi nežinia dėl ko ir nieko arčiau kaip per sprindį neprisileido.

Bet voriukas, gyvenęs tavojoje galvoje, buvo itin atlaidus. Jis tik supratingai šyptelėjo ir, sutrepsėjęs pilkomis kojytėmis, išaudė dar vieną gintarinę giją.

Jis tetroško dalytid išaustu auksu. Geidė švaistyti džiaugsmą bei šypseną, bet jo vienintelis draugas, gyvenantis gretimoje galvoje, buvo šaltas ir nepalaužiamas kaip šiaurės ašigalis...
Jis nesileido į draugystę su geruoju voriuku. Užvėrė širdies vartelius ir įmetė raktą į svajonių upę.

Nusprendė litki vienas.

Vienas su savo svajonėmis.