Sugriuvusios mintys...

Apakina tik vienas blyksnis
Nuaidi tūkstančiai garsų
Nurimsta bruzdesys už lango
Ša! Tebūna vėl tylu...

Girdžiu vis tekšteli
Iš skausmo skilęs debesis
Nuo grindinio į samanas susigeria
Daugiau jo niekas neišvys

Kam slepi šį skausmą, debesie?
Nejau lengviau, kai išbarstai jį?
Tada patark, kur dėti šias mintis
Barstyt kaip tu? O gal tegul jos plaikstos vėjy?

Bandžiau nuvyti ir užkasti
Sakiau, kad laisvos skristų vis tolyn
Bet jos mane palikti atsisakė
Sugriuvo tarsi akmenys širdin

Jos rado vietą sau tuščioj erdvėj
Kurioj akmuo tik prie akmens tegali liestis
Ir auga ten tik stagarai
Dausoj, kur pusto smiltis vėjas...