Jos sodas

Štai tas namas. Tas senas apleistas dvaras. Šaltos mūrinės sienos. Aukšta tvora. Nejauku. Tikrai nejauku...

O štai ir tas sodas. Niūrus ir piktžolėm apaugęs sodas. Kadaise čia buvo pats nuostabiausias parkelis visoje apylinkėje. Čia buvo gėlynas. O ten, apsuptas įvairiausių krūmų, čiurleno upelis. Bet dabar čia viskas kitaip. Po gerosios šeimininkės mirties čia viskas tapo niūru. Nebėra to nuostabaus, kiekvieną savo aromatu žavinčio gėlyno, o ir upelis išsekęs...

Tik senajai šių namų tarnaitei Veronikai dar teberūpėjo šis Rojaus kampelis. Ji labai norėjo vėl „atgaivinti“ senąjį sodą, pasodinti gėlių, iškasti tvenkinį, kur galėtų raibosios antelės ramiai sau plaukioti...

Bet ponas Gustavas griežtai uždraudė bent piršteliu prisiliesti prie šio sodo. Po žmonos mirties ponas labai pasikeitė. Tarsi dingo tas žaismingas jaunuolis, galintis visą dieną sėdėti sode, stebėdamas paukščius, pavydėdamas jiems sparnų. Jis labai mylėjo savo ponią Valeriją, bet žiaurus likimas jiems neleido likti kartu...

Dabar ponas Gustavas- labai rimtas ir visada susimąstęs žmogus. Dažniausiai jis vilkėdavo savo juodą kostiumą ir baltus marškinius. Kaklaraiščio jis neryšėdavo. Bet ponia Valerija jį priversdavo užsirišti bent savaitgaliais. Juk ponas Gustavas dėl savosios ponios viską padarytų... Tačiau dabar, kai viskas taip susiklostė, bent viena ryškesnė spalva jam primena jo gyvenimo meilę. Skaudžią meilę... Štai dėl ko jis neleido Veronikai sodinti sode gėlių. Juk jis su Valerija ten praleido nuostabiausias savo gyvenimo akimirkas. O dabar matyti sodą, bet negirdėti skambaus ponios Valerijos juoko jam būtų per nelyg didelė kančia.

Šiomis dienomis ponas Gustavas dienas ir naktis leidžia šiame sode, sėdėdamas ant to suolelio, kur kadaise pirmąkart pabučiavo savo Valeriją, gailiai verkdamas, tarsi klausdamas likimo, kodėl...


Kol kas-tiek.

Ačiū.