Šeima

Aš tiltas apiręs

Ak, vinys tos vinys ir ilgos, ir trumpos
Ak, lentos storiausios iš ąžuolo gryno
Suklumpa ir žmonės, ir tiltai suklumpa
Pabirę į upę puvėsių skiedrynais

Medinis ir minkštas o geležį ratų
Be baimės pakeldavo, lengva riedėti
Nė vienas jo skausmo gilaus nesuprato,
Išbiro stiprybė kaip miltai per rėtį

Ir tiltą, kaip žmogų, nors retkarčiai reikia
Peršviesti, užjausti ir lentą prikalti,
Kai potvyniai žemę kaip duoną nuraiko
Ir neša į gelmę nevaldomą valtį

Banda štai ateina ir jaučiai mūkuoja,
Tuojau pasipils jau suvirškintos žolės,
Ir musės suskridusios džiaugsis kaip rojuj
Tą skrundantį mėšlą būriais apipuolę

Bet upė vėl kvepia, kai vėjai patraukia,
Kai laikas gegužio nuslysta per lanką,
Kai žydi ir klesti toliausios palaukės,
Ir paukščiai sugrįžta į sprogstantį tankį

Taip buvo jaunystėj, dabar jau senatvė
Man šonai prakiuro, ir akys prigeso,
O žmonės jau suka į naująją  gatvę
Ir skrenda per kitą ratuotais pegasais

Ir niekas nežino kiek vargo pakėlęs,
Aš tyliai subirsiu į tekančią upę
Ir seksiu sau žalią krantų pasakėlę,
Į žemę mylėtą dulkelėm sukniubęs