ne tau

ne bokštai danguj kojas segas 
o debesai už plytų užsirišę
ir plyšk širdie kai aš tylėsiu
nueidama palikus žvilgsnį

net kai droviausios gėlės naktį rengias
priešais mėnulio šviesą aklą
ta suvyniota dovana skaisti
per daug turėtų būt brangi

norėčiau sau eilėm ausis užkišti
kai tu esi o žingsniai bėga