nuo aukšto kalno
ištiesusi rankas
krentu baltais purslais
taškausi į tūkstančius
lašelių dalinuos ir
leidžiuosi visa
jėga visu greičiu
koks ilgas kelias
kiek dienų požemiais
šaltiniais lietaus
debesimi aš keliavau
iki šitos vienos
akimirkos kad angelu
vandens pavirsčiau ir
krisčiau krisčiau
lyg sidabro vėrinys
nesitikėjęs atsisegt
nuo kaklo slysteli
žemyn ir dūžta
pabyra perlai
karoliukai deimantiniai
nebegrįš į ratą ir
mes nebestovėsime
apsikabinę