Rašyk
Eilės (77189)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10802)
Vaikams (2629)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Raudonplyčio rūmo bokšte žioji juoda skylė, pripildyta dulkių, šešėlių ir praeities kvapų. Išgriuvusios laiptų aikštelės centre, ant šachmatų lentą primenančių mozaikinių grindų, sėdžiu aš – keturiasdešimties tamsiašydžių moterų jaunėlė sesuo. Aprūkusio bokšto juodoji skylė yra pati ramiausia vieta visame mūsų yrančiame rūme. Ateidavau čia dažniausiai rudenį – kai apačioje seserys pradėdavo zuiti iš kampo į kampą, vilkti įvairaus dydžio stiklinę tarą, žemėmis aplipusias daržoves, rūgščias uogas ir saldžius, širšes viliojančius vaisius. Toks erzelis reikšdavo, kad prasidėjo atsargų kaupimas šaltajam metų laikotarpiui.
  Vos atėjus nakčiai seserys kaisdavo didelius puodus ir virdavo savo daržovių troškinius, vaisių bei uogų kompotus ir košes. Mano darbas – švariai viską išplauti. Galėdavau per dienų dienas mirkyti kojas lediniame vandenyje ir patyliukais stebėti po svetainę lakstančias ir iki raudonumo įkaitusias seseris.
  Kai vandens šulinyje nebelikdavo nė lašo, sušlamėdavo tamsūs seserų sijonai, jos griebdavo įvairaus didžio metalines talpas ir skubėdavo prie almančios slėnio upės. Mane palikdavo namie – budėti prie vėstančių puodų. Kiek pasėdėjusi sprukdavau į bokštą ir pro plyšius sienoje stebėdavau skubiai grįžtančias juodašydes seseris – kaip pasikėlusios žemę siekiančius sijonus baltomis it viršukalnių sniegas kojomis jos kabarodavosi  akmenimis, dengiančiais nusekusį upės dugną.

  Prisimerkusi regiu: į visas puses tyška skaidrus vanduo... Juodos mano seserys lėtai juda baltu nusekintos upės dugnu.

  Kai darbininkių armija pasiekdavo pakrypusius kiemo vartus, aš vėl sėdėdavau ant kėdutės prie gigantiškų viryklių ir stebėdavau atšalusius puodus.
  Kasdien, lygiai perpiet, jos atverdavo sunkius savo skrynių dangčius, iš tamsių, praeitimi smirdančių gilumų traukdavo šventas knygas ir klaupdavo maldai. Stebėdavau tuos sinchroniškus lūpų judesius, užmerktų akių spurdėjimus. Seserys prašydavo amžino gyvenimo dievo karalystėje, saugaus pavėsio Edeno sode. Iš jų burnų – raudonoje ertmėje įtaisytų girnų – sklisdavo sutrupinti ir sumalti maldų žodžiai, virtę murmesiu. Pradžia ir pabaiga visada kartodavosi – graudžiu balsu giedamas pašlovinimas. Mano juodaakės seserys melsdavosi neilgiau nei dešimt minučių, tada skubiai linktelėjusios užversdavo knygas, kišdavo jas atgal į skrynių gelmes ir sunkiai užverdavo dangčius. Po tokio ritualo virtuvėje vėl įkaisdavo puodai, spragsėdavo ugnis ir liedavosi vanduo. Lyg nieko ir nebūtų buvę.

  Prieš man iškeliaujant mūsų rūmą juosė vešlus upės slėnis, dauboje ošė medžiai ir šiugždėjo žolė. Tik kažkam prisireikė upę sukišti į vamzdžius ir atiduoti už kalnų esančiam miestui. Mums paliko tik auksu žėrintį čiaupą, stirksantį iš baltais akmenimis užklotos žemės.
Keturiasdešimt seserų stebėjo plušančius darbininkus, negalėdamos atitraukti akių nuo iki pusės apnuogintų drėgnų kūnų. Regis, tą pusmetį jų neerzino nei mašinų burzgimas, nei pajuodusios lauke džiūvusios paklodės, nei pusnuogiai vyrai, ateinantys prie šulinio atsivėsinti. Tik vienas papildomas prie kasdienės maldos teksto pridėtas sakinys išdavė juodaakes seseris: „Viešpatie, duok mums stiprybės kasdienės“.
  Po tokios maldos jos vėl grįždavo prie viryklių. Tik kai jų protai būdavo paskandinti rutinoje, aš galėdavau lipti į savo bokštą, atsitūpti į spalvotų paveikslėlių šūsnį ir prieš akis regimame baltų akmenų lauke dėlioti menamus pasėlių laukus, plačiašakius medžius, almančius krioklius, margus paukščius... Paveikslėliai man atstodavo šventas knygas, o įsivaizduojama žaluma būdavo gražesnė už visas dievų ikonas, kurioms lenkdavosi seserys. Viskas man tada kvepėdavo šokoladu – visai kaip senos atvirutės ir iškarpyti paveikslėliai. Tą saldų kvapą sunku pamiršti. Žinodavau, kad tyliai sėdint bokšte galima išgirsti čiurlenimą, šlamėjimą, plunksnų šnarėjimą. Tai upės slėnis pabusdavo menamam gyvenimui.

  Kai visa upė buvo sukišta į vamzdžius, sunkiasvorės mašinos išnyko viena po kitos, kartu su savimi išsiveždamos apnuogintas krūtines, stiprų prakaito kvapą, karštas galvas, mirkomas šaltame vandenyje. Prabėgo savaitė, kol dingo prie maldos pridėtoji frazė. Sandėliukai ir rūsys buvo prikimšti atsargų, puodai nukelti, nušveisti ir saugiai padėti. Juodos seserų akys ieškojo naujos veiklos. Ir rado. Mane – bedievę fantazuotoją. Vieną rytą neradau nei paveikslėlių, nei iškarpų – tik švariai iššluotas ir maldai paruoštas grindis. Tupėjau ir verkiau, kai išgirdau keturiasdešimties juodų sijonų artėjantį šiugždesį. Neturkus supratau  jų gudrybę: bokštas buvo mano šventykla, kurioje niekada neskambėjo maldos, tad seserys nusprendė viską sutvarkyti. Sutūpusios aplink mane ratu jos atvertė šventas knygas, šydais uždengė veidus ir pradėjo ritualines ikoninio dievo šlovinimo apeigas. Jų lūpos taip negailestingai malė Dievo sūnaus paliktus žodžius, kad visas bokštas akimirką susvyravo. Seserys mosavo rankomis ir kėlė į dangų akis. Galop ritmingai sušlamėjo šydai ir sijonai, seserys ištiesė į viršų rankas ir visos sinchroniškai bilstelėjo kaktas į mozaikines grindis. Bokštas sugirgždėjo dar kartelį. Ir dar kartelį. Trečio jau nebespėjo. Mūro sienos pradėjo trupėti ir grindys su didžiuliu trenksmu artėti prie žemės paviršiaus. Seserys neaimanavo ir nešaukė. Sudėjo rankas maldai ir prisiekė susitikti Edeno sode.
  Aš viena likau. O gal – aš likau viena? Tą pačią akimirką, kai palietėme žemę, nusprendžiau, kad kuo skubiau paliksiu yrantį rūmą ir keliausiu į už kalnų esantį miestą. Pas upę. Nuskubėjusi į virtuvę radau po laikraščių krūva pakištus paveikslėlius ir iškarpas. Nieko daugiau neėmiau. Tik juos ir ugnį.
  Eidama stengiausi nesigręžioti, bet nakties tamsoje švytinti liepsna vis gundė pažvelgti atgal. Degė mano bokštas ir keturiasdešimties seserų gabalėliai, degė šventos knygos ir jų ikoninis dievas. Visą reginį nebyliai stebėjo langines privėręs rūmas ir apnuogintas upės slėnis.

  Šiemet vėl grįžau prie savo bokšto likučių. Teko grįžti, nes per tuos ilgus metus taip ir nepavyko rasti visos upės – tik atskirus jos gabalėlius. Kai buvau surinkusi beveik visą, ji staiga visai išnyko. Miestas iščiulpęs mano upę į vamzdžius sukišo kitą – nieko neklausęs, neprašęs. Parėjau į baltų akmenų slėnį tikėdamasi rasti savąją upę, pasislėpusią auksiniame čiaupe, stirksančiame iš baltais akmenimis užklotos žemės. Sėdžiu išgriuvusios bokšto laiptų aikštelės centre. Ant ištrupėjusią šachmatų lentą primenančių mozaikinių grindų. Vis bandau prišaukti menamą slėnį, kad padėtų ieškoti. Jis tyli, bet žinau, kaip prakalbinti. Mano rankose –  išsaugoti paveikslėliai.
2007-10-04 16:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-29 20:10
pilkė_išeina_atostogų
trumpas dvasios paklajojimas po pasaulį. Aišku, save reikia surasti - ne mieste, ne bokšte, net ne paveikslėliuose :) ir kaip tik todėl pabaiga per daug vilties nesuteikia.
o pats pasakojimas - žavu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-06 13:21
Aurimas Nov
Pirmas įspūdis toks, kad mano iškalboje dabar trūksta žodžiu. Gal kiek per daug tokio grožio. Bet tai tik mano nuomonė, prozinyke.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-10 22:01
haris
"viskas kvepėdavo šokladu". bet kaip papasakoti paprastą, kvapą gniaužiančią istoriją? kaip sukurti novelę. tikra, puikią novelę? nejau tomas saulius kondrotas buvo teisus? pasako kondroto - lietuviai nemoka pasakoti istorijų. gal jūs paneigsite šio rašytojo teiginį? sėkmės makakės
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-14 15:23
roco alu
labai jau toks per daug saldintas tekstukas, mergaičiukės lydosi skaitydamos, nes ten ir gražūs paveiksliukai, ir senos nuotraukos, ir šokolado kvapas ir etc. o man nuo tokių radinių, tiesą sakant, pilvą suka. labai jau svajokliškai - per brūkšnelį - mergaitiškais motyvais. nors... nors nors nors. visa tai atperka pats pavadinimas, kuris ir sufleruoja, kad taikoma į pasakos žanrą.
va man toks experiment nepatiko, tiesą sakant. kad ir kaip bebūtų saldu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-08 20:31
moli
Ir atėjau.Ir gerai , kad atėjau.Ir paveikslėliai mano rankose.Ir patiko man čia.Ir nieko blogo nepadariau.pievos Tavo.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-05 09:12
Plogutits 518
:)Labai labai dailus kūriniuš, višiemš yr ko pašimukyt, net Dajanačkai, bet jis niekadu teip nešugebėš, neš yra ne moteris, o čiaiš karto matyti, kad rašyta Moters ir tokios moters, kuriai esantbe baimiaus galima būtų sugrąžinti matriarchatą, vat. Boba Džiakūži pasiraša:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-05 00:11
Si bilė Sibire
Aš dar negrįžau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-04 21:01
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
nu gerai. nu čia toks a la poetiškas pasaulio gabalas. man kas nepatinka: kad nieko ypatingo tokio pagaulaus apart to epinio išėjimo ir sugrįžimo neįvyksta. nu ką aš žinau. gražu be abejo, bet nervina, kad nieko nesužinai paskaitęs. ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-04 19:22
saulAž
Burnos - raudonoje ertmėje įtaisytos girnos - dailu. Tikėjimo ir urbanizacijos tema, man regis, pakankamai gerai išplėtota. Upė, sukišta į vamzdžius - nagi labai taikliai. Atrandu visokių aliuzijų į tam tikrus dalykus ir mane žavi. [i]ikoninis dievas[/].
Upė - kaip laimė, nesurandi visos, tik atskirus gabalėlius, bet ieškai ir mąstai apie ją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-04 17:27
johny rubber
man patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-04 17:22
agricola
žinai man priminė Salmaną Rušdį, berods jis Gėdoje aprašinėja tokius mistinius namus, man patinka kaip jis tai pasakoja, tavo pasakojimas irgi toks tarsi linijinis, bet tarsi... čia komplimentas tau...5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą