Sėdžiu ant akmens
Prie vilnijančios upės,
Lietus lašais ištrins
Gęstančios saulės ugnį.
Vėjas įtraukia lapus
Į paskutinį jų šokį,
Pavasario grožis pražus,
Ruduo atgena žiemą.
Belapis žilvitis šalia
Rymo čaižomas vėjo,
Nugalėjęs žiemą kadais,
Pūkais džiuginęs vėlei,
Slėpęs nuo saulės kaitros
Paslaptis jam patikėtas,
Nuogas jo sruogas dabar
Vėtros drąsko ir plėšo.
Šerkšnas aplaižo šakas,
Šaltis sukausto vilnis,
Akmenį snaigės užklos –
Paslėps mano mintis.
Juk aš ten buvau
Ir žilvitis šalia.
Sužaliuos jis, žinau,
Bet manęs ten nėra...
Manęs dar nebuvo -
Alyvos žydėjo - -
Manęs nebebus jau -
Jos vėliai žydės -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies -
Iš pradžių maniau, kad tautosakinės literatūros foma parašyta, bet tai pgaulinga yra daug aprašyta reiškiniu, daug grožio, splalvų, bet nėra kūrinio ašies, tavčs nėra, bet tavo mitys drauge-kažkas mistiško ir nekonkretaus plastiškas ir gracingas eiliukas...
Bet man per slidu noris atsistoti ant žemės...
:)A a a a a a a a ..niu ma gal ir negražu pirma Anuškos komentavoti, bet kad ta padraika da miega ir neaišku, kadu atsikels tai va... - kiba Tomčika romaus nedagėręs:DDDDDDDD:P, niu čia barerius buva jeigut ką, o šiaip jau labai melanchulistinis ir graudulį varantis..einu daba pažliumbt, va.............................:)))