Bomba nedievui

TRRRAAAACHHHHH!
Jeigu kosmose galėtų sklisti garsas, tai būtų nuskambėję labai panašiai, kai erdvėlaivis visu greičiu įsirėžė į planetos atmosferą. Tačiau garsas nusklido tik paviršutiniais stratosferos sluoksniais, vargiai bepasiekdamas žemesniuosius. Jeigu kokie nors sensoriai ir užfiksavo įsibrovėlį, greičiausiai palaikė jį metalo prisodrintu meteoru. Joks normalus kosminis svečias neatlaikytų tokio smūgio, juolab temperatūrų.
Tačiau erdvėlaivis net nesušilo. Jo veidrodinis korpusas išliko toks pat vėsus ir nepalaužtas, lyg saugomas magiško skydo. Tik oras per pagarbų atstumą kibirkščiavo, virsdamas plazmos srautu, tekančiu turbulencinėmis srovėmis į erdvėlaivio paskuigalį. Tik šis efektas ir apgavo visus, kas bent  akies krašteliu išvydo nelauktą svečią, besiprašantį paranojiškų raketų desertui.

---

- Mišeli, matei? Palydovas PD – 41 kažką pastebėjo...
- Kurioj vietoj  tas keturiasdešimt pirmasis?
- Virš Europos,  ties Vokietija.
Mišelis žvilgtelį į monitorių, tada piktai spjauna sudaužtinio trupinius kolegai į ausį:
- Radai ko šokinėti! Meteoritas, ne didesnis kaip penkiolikos metrų. Jeigu ir nesudegs, liks iš jo futbolo kamuolys. O tu ką pagalvojai?
- Nieko...
- Na sakyk, aš nesijuoksiu. Rimtai.
- Tik labai gaila, kad „Planet Defense“ neturi jokių vaizdo stebėjimo sistemų. Taip būtų gerai pamatyti savo akimis. O jeigu... ateiviai?
- Uhu... – Mišelis krimsteli sudaužtinio kamputį, - dabar paklausyk, išminčiau... Ateiviai į Europą nesileidžia, supratai? Juolab į Vokietiją. Tik į Ameriką, į Nevadą arba virš Niujorko pakimba ir šaudo į juos iš penkių kilometrų aukščio, kapiš? Tu filmų nežiūri?
- Sakei nesijuoksi, prancūzo gabale! – pyksta jaunesnysis kolega.
Iš judviejų pokalbio jau krizena kiek toliau susėdę kolegos.
- Gerai, atleisk, - mirksi Mišelis, bandydamas atkąsti savo sudaužtinį gana keistu kampu. – Atleisk. Man turbūt labai sarkastiškai pavyko. Sarkazmas sužlugdys mūsų santykius, suprantu. Pabandykime iš naujo, mano brangus Žo. Ką tu darytum, jeigu tai būtų ateiviai?
- Na... aš...
- Kur, sakei jie leidžiasi?
- Vokietija...
- Ne, jie tik pataikė į atmosferą ties Vokietija. Ar žinai smūgio kampą?
- Tu vėl juoksies! Iš tavo kramtymo lengva suprasti.
- Žo, tu tiek daug iš anksto sprendi, kad tikrieji atsakymai lieka kažkur pas Skali ir Malderį. Anapus. Tai ar žinai kampą?
- Ne. Nemačiau, iš kur tas meteoritas atlėkė...
- Taigi, jis gali nukristi ne tik Vokietijoje, bet ir kažkur pas jos kaimynus, įskaitant ir mus, ar ne?
- Tu sakai, tu žinai.
- Žo, tavo žydo atsargumas mane piktina.
- Gali, kad tave kur velniai!  Žinau, kad gali. Ir jeigu jis nukris ne  mūsų teritorijoje, mums bus tas pats, ateiviai ten, ar futbolo kamuolys!
- Genijus... – murma Mišelis, pagaliau netekęs galimybės pasilinksminti monotoniško darbo metu. – Tik išvadas galėjai tyliai pasidaryti, prieš pradėdamas klausinėti...

---

Debesų masyvas, atpūstas nuo Atlanto  vakarų vėjų, savo didžiausiu plotu padengė Europos vakarus, šiek tiek  apatiniu kampeliu užklojo Strasbūrą, viršutiniu – Gdansko miestą, ties rotuše. Pusė Vokietijos atsidūrė prietemoje.
Tuo tarpu Austrijoje nuo žolės tebekilo ryto rasa...

Grac-Ragnice kaip tik išaušo dar vienas gražus rytas. Kalvose vaiskiai spindėjo rūko užuolaidos, batai drėko lašais apkibusioje žolėje, tačiau Ignui tas mažai rūpėjo.
Šįryt pajuto nenumaldomą norą patraukti toliau nuo žmonių, į mažiau gyvenamą teritoriją. Kodėl – Ignas to nesvarstė. Tiesiog vykdė.
Kantriai kopė į kalvą, kurios viršuje žėlė sidabrinių eglių giraitė. Mėgo mankštą, ypač tokiais ankstyvais rytais. Žmonių nemėgo – iš dalies dėl to, kad šie viską norėjo žinoti ir viską užregistruot, lyg ta informacija būtų mirtinai svarbi. Iškeliaudavo į kitą šalį – jį registruodavo migracijoje. Gaudavo vizą – ir vėl kontrolė. Tiesa, ne visur ir visada. Kartais šalies muitininkams jis nerūpėdavo, kartais keliaudavo kitais būdais, nereikalaujančiais bilietų.
Tais kitais atvejais reikėdavo duoti pluoštą banknotų ir vežėjai užmerkdavo akis. Kartais tai būdavo krovinių gabentojai, retsykiais – kontrabandininkai, ar narkotikų prekeiviai.
Ignui patiko nuotykiai. Patiko tokių atskalūnų mastymo stilius, jų kompanija, net jeigu jų veikla atrodė nelegali, ar net kai kam mirtina. Teisingumas Ignui nerūpėjo. Teisingumas buvo žmonių ir jų išgalvotų dievų privilegija.
Tačiau, kai situacija imdavo grėsti jo moralei, jo dvasinei ramybei, Ignas tais retais atvejais įsikišdavo. Ir tuoj pat pradingdavo kaip į vandenį, kol nurimdavo kalbos. Pasaulis vis dar buvo didelis, o didžiausia jo dalis slypėjo po žeme. Vietų pasislėpti galima buvo iškasti daugybę.

Sugrumėjus griaustiniui, jis pažvelgė į giedrą dangų.
Pasidabinęs mirgančiu plazmos šleifu, tiesiai į jį leidosi didžiulis žėrintis daiktas. Būtų palaikęs meteoru, jeigu per savo gyvenimą nebūtų šių prisižiūrėjęs iki valios.
Šitas neturėjo ilgos, juodos uodegos, kuri susidaro degant uolienai ir metalams. Jo uodega – vien įkaitęs oras ir elektros išlydžiai. Ir nematomas skydas, saugantis ne vien nuo atmosferos, tačiau ir keistai veikiantis aplink tvyrančią energiją – kad ši nesugalvotų išsikraipyti ir nepažeistų jokių pusiausvyrų. Sumaniai sugalvota...
Kosminis laivas, ne kitaip.

Ignas pažvelgė į žemę. Mąsliai patyrinėjo samanas po kojomis. Suprato, kad daikto greitis gerokai viršija visas įmanomas ribas – nuo smūgio seisminės bangos sklis iki kitos planetos pusės, sukeldamos šešiabalius žemės drebėjimus.
Ir nesvarbu dydis – beveik šviesos greičiu paleistas pusės metro skersmens rutulys padarytų dar daugiau, jeigu be nuostolių pasiektų planetos paviršių. Šio greitis buvo daug mažesnis, bet masė...
- Ką jūs ten įkišote, vyručiai? – sumurmėjo Ignas, susidraugaudamas su kalva, ir jos gelmėmis. – Kamikadzę? Tai bent dėkui...
Jis kilstelėjo dešinę ranką – ne tam, kad reikėtų, o kad palydėtų savo veiksmus, atliekamus mintimis.
Kalva be garso prasiskyrė, išspjaudama į orą kelis tūkstančius tonų pilkšvos kalnų uolienos. Dar tebeskriedama oru,  uola ėmė težti ir keisti formą. Ji šiek tiek sumažėjo – kad įgautų dar didesnį kietumą. Tada ji išnyko, įlėkusi į erdvės kirmgraužą, kurios kitas, ką tik sukurtas galas ištikimai sekė krentantį kosminį laivą.
Uola išniro įgavusi galutinę – milžiniško toro formą. Kaip kokia plėšri žuvis ji apgaubė įsibrovėlį, abu galai aklinai susilydė ir tada Ignas liepė liautis kritus. Negalėjo to iškart liepti svetimam laivui, tačiau galėjo valdyti SAVO uolą, įkalinusią įsibrovėlį. Dabar baigtį galėjo lemti tik galingesniojo norai.
Ignas juto turbuliuojančią jėgą – lyg neapsisprendusio žmogaus, ar tokio, kuris savyje sukaupė daugelio jėgas. Kad ir kaip ten būtų, jo priešininkas turėjo daugiau, nei galėjo suvaldyti. Galima sakyti, tai nepatyrusio naujoko prakeiksmas. Joks vyresnysis nedrįstų daryti tokio eksperimento. Juk visada gali nepasisekti.

Uola pakibo ore per du metrus nuo žemės paviršiaus. Akimirkai žemyn spaudžianti jėga išaugo dešimteriopai, tačiau Ignas tik šyptelėjo puse lūpų. Jo priešininkas greičiausiai visai žalias, jeigu bando tokias primityvias „rankų lenkimo“ rungtis. Greitai jis išnaudos savo rezervus, o tada nutiks kaip visada – turės išlipti ir susidurti su juo akis į akį.
Keistasis apsauginis skydas pasirodė beesąs ne itin sumaniai suraizgytų taisyklių kokteilis, nusakantis, kaip turi elgtis susidūrę su kosminiu laivu objektai.
- Jūs ką, pradėjote į savo gretas imti hakerius? – nusistebėjo Ignas, praardydamas kokono kraštą. Netekęs kelių gijų, šis kaipmat suiro, uolos viduje dusliai subildėjo, sutratėjo – kosminis laivas nukrito.

Uola palietė žemę, labai meiliai atsigulė, kartu paguldydama ir laivą. O tada išsiskaidė į mažus akmenukus, kurie sulindo į plyšį kalvoje. Kalva užsivėrė, išdygo kelios eglutės ir kaipmat sumezgė po kelis kankorėžius.
Ignas laukė, kol jo priešininkas išlįs iš laivo. Netekęs visų apsaugų, jis dabar galėjo tik pulti.

Ir puolė. Išsiteleportavo kiaurai šarvą, iškėlė rankas ir paleido į darbą beveik visas jėgas, kiek jų buvo prikištas.
Pirma aplinkui užvirė žemė, sudegindama tas kelias eglutes su visais kankorėžiais. Oras taip įkaito, kad kvėpuoti praktiškai galėjai gryna plazma. Negana to – dėl temperatūrų skirtumo viskas aplink kaipmat įsielektrino, blykstelėjo galingos iškrovos. Paskui blykstelėjo dar didesnės – puolantysis įsismagino, jį apėmė naikinimo azartas.  Jis turėjo begales energijos ir neturėjo jos kur kišti. Štai ir sukišo į nedidelį plotelį ant kalvos, netoli Grac-Ragnico, Austrijoje. Užvirė tokį pragarą, prieš kurį turėjo nublankti teorinis pragaras krikščionių mitologijoje.
Ignas ramiai atsisėdo ant burbuliuojančios žemės, stebėdamas išsišokimą ir rūpindamasis, kad jauniklio šėliojimai nepakenktų miškui už kelių šimtų metrų. Įkaitusį orą jis stengėsi išteleportuoti į viršutinius atmosferos  sluoksnius, tuo tarpu įvykio vieton grąžindamas oro trūkumą iš pietų ašigalio. Įsielektrinusį orą iškrovinėjo sukūręs papildomą potencialų skirtumą žemėje, prieš tai kruopščiai iš vietos pašalinęs niekuo dėtus vabaliukus ir samanas.
- Gal jau baigsi? – paklausė, kaip tarp judviejų veiksmų įsigalėjo tam tikra pusiausvyra, kurios joks padorus žmogus greičiausiai nesuprastų.

Audra ir ugnikalnio išsiveržimas liovėsi. Ignas priekaištingai nužvelgė vienuolio abitu aprengtą jaunuolį, kurio akyse vis dar spindėjo azartiškos naikintojo ugnelės.
- Neeikvok jėgų, tu jų turi per mažai, - pasakė Ignas, kildamas nuo žemės.
- O tu savo vis dar bailiai slepi, - atšovė jaunuolis, narsiai kilstelėdamas smakrą. – Kiek ten turi sukaupęs, Ignai? Visatai sunaikinti pakaktų?
- Nevaidink narsaus, tau nuolankumas labiau prie snukučio tinka, - suniurzgė Ignas, gydydamas sužalotą žemę. – Verčiau mokytumeis, užuot dovanotas jėgas švaistęs.
- Aš jas pats sukaupiau!
- Ar ne?.. Tavo mokytojai saviškes po šimtą metų rankiojo – po kruopelę. O tu, didvyris, šitiek per dieną surinkai?
- Koks tavo reikalas?
- Žinoma, jokio, - gūžtelėjo pečiais. – Gali ten turėti kiek nori, bet senutėje Žemėje prašom jas apriboti iki savo kiauto. Čia aš netvarkos nepakęsiu. Tu, beje, irgi iš čia kilęs, tad gerbk savo šaknis.
- Aš kilęs iš Oriono!
- Tai tau pasisekė...
Eglutės vėl subrandino naujus kankorėžius.
- Kokios naujienos Orione? – po trumpos pauzės pasidomėjo Ignas.
- Nuvyk ten ir pats pamatysi.
- Nenoriu, - Ignas nusivalė kelnes ir vienu mostu sunaikino jaunuolio kosminį laivą.
- Ėėėė!..
- O čia kad nacionalinio saugumo elementai mažiau nosį kaišiotų, - burbtelėjo ir patraukė žemyn, ketindamas grįžti į miestelį. – Eime, didvyri.
- Va dėl to! – sukriokė „vienuolis“, blaškydamasis po tuščią pievelę. – Dėl to tavęs ir nekenčia, asile tu! Vaidini kažkokį kietą, savo jėgas nuo visų slepi, atsisakai atvykti į Orioną ir tapti vienu iš dievų. Galvoji esąs aukščiau mūsų įstatymų...
- Čia tu taip galvoji, - lyg kirviu nukirto Ignas. – Einam, kava pavaišinsiu.
- O čia kavos yra?! – staiga sukluso jaunuolis. – Aš apie ją skaičiau...
- Dabar galėsi ir paragauti.
Jiedu leidosi nuo kalno. Ignas laikė rankas kišenėse, patyliukais švilpaudamas „Under my umbrella“. Jaunuolis, prilaikydamas rankomis savo abito klostes, šokinėjo per akmenis, vis dar stengdamasis pajusti, ar iš tiesų šio atskalūno jėgos tokios didelės ir nepamatuojamos, kaip Orione kalbama. Tačiau nieko nepajuto.

---

- Aš ne itin nusimanau apie kavą, tačiau čia ją verda padorią, - Ignas šyptelėjo šeimininkei, kuri išėjo iš pastato aptarnauti lauke susėdusių dviejų vyrų. Anksti ryte žmonių beveik nebuvo, tad ir kalbėti galėjo apie ką tinkami. Tuo labiau, kad jaunuolis gerokai pagerbė Igną, išmokdamas lietuviškai.
- Čia gražūs namai, - pastebėjo Ignas, parodydamas į pastatus už savęs, virš kurių melsvai spindėjo kalnų viršūnės. – Ramu, žmonės draugiški. Neklausinėja kvailų dalykų ir vagių beveik nėra. Rami vieta leisti dieneles.
- O iš tiesų kaip? – paklausė jaunuolis.
Ignas kurį laiką smalsiai stebėjo šio veidą.
- Kuo tu vardu?
- Ar ne greičiau nuskaityti mintis? – nusistebėjo šis.
- Gal ir greičiau, tačiau tuomet prarasčiau dalį susipažinimo žavesio. Tuo man paprasti žmonės ir patinka – jie susitinka ir klausia: „kuo tu vardu? “. Tai jau ritualas. O ritualai kartais būna tokie malonūs, ypač kai jaunystėje jų vengiau.
- Rudis.
- Čia toks vardas? Nepyksti ant savo motinos?
- Orione dabar leidžia patiems vardus susigalvoti. Aš pasivadinau Rudžiu.
- Gerai, Rudi. Grįžkime prie pirmo klausimo. Pasakyk man, kodėl aš, tau atrodydamas visagaliu, turėčiau meluoti dėl savo pomėgių ir poelgių? Koks tikslas man meluoti? Jei sakau, kad noriu čia ramiai gyventi, aš taip iš tiesų manau.
- Mokytojas man sako, kad tu ketini padaryti kažką labai bloga, kai sukaupsi pakankamai jėgų.
- Kas tavo mokytojas?
- Moretis.
- Kilimo iš Pietų Afrikos Respublikos?
- Iš Oriono!
- Palauk, tu nesupratai. Daugiau nei pusė Oriono kilę iš Žemės. Kažkuriuo gyvenimo tarpsniu jie suvokė savo ryšį su Visata ir taip tapo... dievais, kaip kad sako. O tada jau Orionas ir visa kita. Tai kuris ten Moretis?
- Tas pats, iš PAR.
- Uhu... – Ignas palingavo galvą. – Kažkada buvome draugai. Tada Moretis susipažino su šamanu Uboja, nuo tada kartu su juo šlaistosi. Ar Uboja dar gyvas?
- Jis mūsų vienuolyno vyresnysis.
- Ar jis irgi prisidėjo prie šio tavo atvykimo?
Rudis skersai pašnairavo.
- Nesakysiu tau daugiau nė žodžio. Jeigu nori, laužkis į mano smegenis, jei pajėgsi.
- Nenori – nesakyk, - gūžtelėjo pečiais Ignas. – Man jūs ir taip nusibodote iki gyvo kaulo. Jeigu iš kur nors ateina nemalonumai, tai pirma iš Oriono. Kaip susitriedę veržiatės į savo gimtinę, bet ne gyventi, o su manimi  kariauti. Gėlytes augintumėt...
- O kodėl tu nenori atsiverti Orionui? Parodyk savo jėgas, įsileisk mūsų lyderius. Jie pamatys tave ir galėsi toliau sau čia sėdėti, Ignai!
- Nėra jokių jėgų manyje! – staiga supyko Ignas. – Įsikalkit į savo kvailas galvas ir tegu jums tai lieka kaip postulatas. Nėr jėgų!
- O va čia tu jau gudrauji.
- Neerzink manęs, Rudi. Prieš penkiasdešimt metų Moretis klausinėjo to paties kas antrą dieną, kol pasislėpiau nuo jo. Paskui Uboja prisvilo su tuo pačiu klausimu, kasdien į varžybas kvietė. O jeigu tu prisvilsi, aš galiu ir neištverti. Man kantrybė ne begalinė.
Rudis įdėmiai žiūrėjo į Igną, nė neketindamas atstoti.
- Ar jauti nors lašą tų jėgų manyje? – atsiduso Ignas.
- Ne daugiau, nei paprastame žmoguje, - prisipažino Rudis. – Tu moki jas paslėpti, tai akivaizdu.
- O ar tau, genijau, nešovė mintis, kad jeigu jėgų nesimato, tai jų iš tiesų nėra?
- Betgi tu vienas iš mūsų...
- Bet be jėgų, kurias jūs kaupiate. Aš jų nekaupiu, aišku? Nenoriu. Nereikia. Nematau prasmės.
- Netikiu, - nusijuokė Rudis. – Protu nesuvokiama. Atlaikei mano puolimą be jėgų? Koks tu dievas?
- Aš ne dievas.
- Gerai,  tada būk nedievas...
- Gerk kavą ir patylėk, kad tave kur šunys!
Šeimininkė maloniai nusišypsojo, padėdama du garuojančius puodelius ir indą su pyragėliais.

- Kokio velnio Orionas tave į kosminį laivą įkišo? – piktai paklausė Ignas. – Juk ne tam, kad į planetą įsirėžtum?
- Kol jie nežino, ką slepi, tol esi labai pavojingas, Ignai. Štai ir bando tave visokiais būdais. Aš esu tik įrankis. Prifarširuotas energijos tiek, kad užtektų Saulės sistemą dulkėmis paleisti.
- Matau, - prisipažino nedievas. – Maniau, pats Uboja atlėkė pasiginčyti.
- Pasakyk savo paslaptį, - palinko kiek arčiau Rudis. – Nagi, Ignai. Juk Orionas visai nedaug nori. Atidenk savo maskuotės uždangą.
Ignas gurkštelėjo ir nusišypsojo, staiga pamiršęs savo pyktį.
- Prisimenu, Rudi, kaip pirmosiomis dienomis džiūgavau atradęs savo sugebėjimą pajusti tikrą Visatos sandarą. Kiek buvo džiaugsmo. Nesibaigiantys turtai, gražios merginos, lengvas gyvenimas.  Vėliau staiga supratau, kad nesu vienintelis toks. Mane surado Moretis. Vėliau – Uboja. Viskas buvo labai gražu, kol vieną dieną Moretis ėmė pavydžiai klausinėti, kaip man taip lengvai pavyksta manipuliuoti tokiais milžiniškais energijos kiekiais, kokius jam pavyksta sukaupti per kelis metus. Būčiau jam mielai paaiškinęs, tačiau mačiau, koks žmogus tas Moretis. Jis nemėgo Ubojos už tai, kad šis turėjo daugiau. Vėliau ėmė nemėgti manęs, kad man lengvai sekasi. Jis, seniau atradęs paslaptį, tiek nesugeba – kur tai matyta! Bet taip buvo. Bėda ta, kad Moretis desperatiškai troško būti GALINGIAUSIU. Manau, tokiems iš viso negalima duoti tokių žinių. Štai kodėl aš patylėjau.
Jis vėl gurkštelėjo.
- Tada Moretis visai pašėlo. Negalėdamas manęs pranokti, susuko galvą Ubojai. Jiedu surinko visus kitus, panašius į juos ir sukūrė planetą, kurią vadina Orionu. Kai tik Žemėje užgimsta naujas „dievas“, jie stengiasi pasikviesti jį į Orioną, lyg į kokį išrinktųjų Olimpą. Moretis – dvasinis lyderis, Ubojos dešinioji ranka... Praplauna naujokams smegenėles, atseit šie teesą buvusių galingų dievų nuotrupos, kad didžiausios galios jiems neregėti. Tau irgi tą patį sakė, ar ne, Rudi?
Rudis prikando lūpą. Kava jam patiko. O Igno pasakojimas vertė abejoti, nors ir supurtė kažką giliai viduje.
- Ar ir tave vadino dievų nuotrupa? – pakartojo Ignas.
- Koks tau skirtumas? – piktokai atrėžė.
- Man tai jokio, o va tu turėtum geriau pasijusti žinodamas, kad nesi tik nuotrupa. Kad viskas nuo tavęs priklauso.
Rudis nieko neatsakė, tad Ignas vėl ramiai gurkštelėjo.
- Jeigu mano sugebėjimai padarytų juos dešimteriopai ar net šimteriopai galingesnius, kaip manai, Rudi, ar jie leistų tau pasinaudoti tomis žiniomis? Ar leistų tą pačią žinią, gautą iš manęs, pakartoti visiems kitiems? O gal užmuštų tave ir patys suvartotų tai, ką gavo? Kad iš dulkelių virstų kažkuo didingesniu?
- Nesistenk, aš tavo pasakomis netikiu.
- Kaip tik tu ir turėtum labiausiai suabejoti, kadangi tavo gyvybę ketino paaukoti, ne kieno nors kito. Mano patarimas tau, vaike – lįsk kuo toliau nuo tų dievų, mesk iš savęs tą brudą, kad taptum nematomas. Jeigu nori, susikurk planetą. Tam užteks to, ką turi. Tada išsituštink iki dugno – tiek fiziškai, tiek energetikai. Pamatysi...
Rudis užsimerkęs gurkšnojo kavą.  Regis, jis stengėsi nesiklausyti. Igno žvilgsnis užkliuvo už stalo paviršiaus. Ten ėmė ryškėti raidės.
„Nuskenuok mano protą. “

Nustebęs jis pažvelgė į jaunuolį. Kažkas čia buvo ne taip.
Seniai nelietė svetimo proto. Ateities nežinojimas miklino įgūdžius, o tai buvo svarbiau už nosies kaišymą visur, kur nereikia.
Tačiau Rudžio protą palietė nesunkiai – ir susidūrė su netikėta uždanga.
Rudis čia buvo ne vienas. Plona gija jungė jį su Orionu, kur dar keli smalsūs protai klausėsi jų pokalbio. Kartu jie stengėsi apsaugoti vaikio smegenis nuo įsiskverbimo. Kodėl – šito Ignas kol kas neklausinėjo savęs.  Reikėjo atsikratyti trukdančių liudininkų.

Už penkių tūkstančių šviesmečių surado tinkamą žvaigždę. Tada nukopijavo Žemę ir paleido kopiją suktis tokia pačia orbita. Iš savo antrininko atėmė visas žinias apie Visatos ryšį, palinkdamas jam savo atmintį. Rudžio antrininko nekeitė – tuoj jie vėl kalbėsis, lyg niekur nieko. Tada labai atsargiai giją perkėlė į Žemę Numeris Du.
Oriono stebėtojai pajuto tik trumpą blyksnį, kurio deramai neįvertino.

Rudis atsimerkė.
- Mano galvoje bomba, - pasakė jis. – Pats pažiūrėk.
- Ar labai galinga?
- Nelabai. Tai... kitokia bomba. Skirta labai galingiems dievams naikinti. Bent taip jie sakė.
- Tavo galvoje matau tašką, kuriame supresuota galybė kažkokių keistų junginių. Kas tai?
- Nežinau. Jie tik pasakė, kad nuo jos neapsaugos joks energijos kiekis. Tačiau nesakė, kaip ji veikia. Tik... jie nori sunaikinti tave su visa planeta. Daryk ką nors!
- Malonu, kad bent vienas tiki mano žodžiais, - atsiduso Ignas.
- Tiesą sakant, aš ir tavimi nepatikėjau, - Rudis gurkštelėjo iš puodelio. – Bet kava patiko labai... Nuodėmė būtų neparagauti  jos dar kartą.
- Maivykis maivykis... – atsiduso Ignas, kopijuodamas Rudį antrą kartą. Šį  sykį pasiuntė jį dar toliau, į negyvenamą asteroidą. – Kaip ta bomba turi suveikti?
- Mane reikia nors truputį sužeisti.

Asteroidas krūptelėjo nuo galingo sprogimo. Ignas stebėjo reakciją iš saugaus nuotolio, mintimis.
Iš pradžių atrodė visai įprastai – tiesiog didelis „bum“. Tačiau po akimirkos prasidėjo tikrasis pragaras.
Ėmė dingti materija. Išsprogdintos nuolaužos deformavosi, nyko, lyg koks burtininkas būtų įmetęs asteroidą tarp erdvės kirmgraužų. Laikas akimirksniu pagreitėjo šimtus kartų, išsibarstydamas į atskirus fragmentus, kurie pasiglemžė likusias asteroido dalis.  Po akimirkos toje vietoje juodavo kosmoso tuštuma.
- Erdvės ir laiko bomba, - Ignas grįžo į savo kūną. – Moretis kaskart vis gudriau sugalvoja. Tai iš tiesų dievų bomba. Niekas nebesurinktų savęs, išbarstyto po laiką ir kosmosą. Iš Žemės geriausiu atveju liks vieniša uola.
- Daryk ką nors! Senis  tą daiktą penkerius metus kūrė, jis tikrai troško tavo galo...
Ignas lėtai pakėlė kavos puodelį ir nugėrė didelį gurkšnį. Iš šono atrodė, kad jam visai neberūpi.
- Prašau...
Dar vienas didelis gurkšnis.
- Aš nenoriu sprogti...
- Ar patylėsi tu?..
Ignas padėjo puodelį ir nusišypsojo.
- Sveikinu. Ką tik pašalinau. Sugadinau penkias tavo kopijas, kol išsiaiškinau, kas ir kaip. Bet dabar tu švarus.
- Ačiū, Ignai. O... gal Orioną gali?...
- Nori savo kerštą mano rankomis daryti?
Rudis prikando liežuvį.
- Orione ne vien Moretis su Uboja. Ten yra ir kitų, kurie nori tiesiog džiaugtis gyvenimu. O va tu, Rudi, tu tai gausi nuo manęs odiniu diržu per sėdynę.
- Už ką???
- Už kavą. Netikės jis dar manimi...

---

Ignas kilo į kalvą. Anksti ryte šiose vietose pakyla vaiskus rūkas, kuris rytinės saulės spinduliuose atrodo ypač gražiai. Žolė šlapia, tačiau nieko – Ignas stengėsi nedžiovinti savo kojų. Vis dėl to tikrieji pojūčiai teikė sielai didesnę ramybę, nei  idealus, savaip tvarkomas pasaulis.
Rudį išsiuntė į kitą planetą, kuo toliau nuo Olimpo. Sukūrė jam namelį prerijose. Atėmė visą energiją, kurios jį pripumpavo Uboja su Morečiu. Dabar vaikis galėjo kaupti ją pats.
Arba galėjo eiti kitu keliu – pastebėti, kad jėgų, kurios verčia atomo elektroną suktis apie branduolį, net neverta kaupti. Kad daug geriau išmokti pastebėti, kokia neišmatuojama daugybė jos yra po tavo kojomis, žvaigždėse ir ore. Kad geriau susidraugauti su ja ir reikiamu metu pakviesti į pagalbą, tuo tarpu pačiam išliekant lyg tuščias popieriaus lapas.