Žydrojo slėnio istorijos - 3

(tęsinys)


Tuo metu Karalienė įkišo ranką į rutulį ir rūpestingai pamaišė. Tada ištraukė vieną kortelę ir garsiai perskaitė:

- Šių metų Super-skifas… tai yra, Super-skifė –mažoji Mju! Sveikinu!

Mju baisiausiai išraudo. Tėtis pakėlė ją ant rankų, ir ji, būdama taip aukštai, pasijuto ypač drąsi ir laiminga. Visi ėmė ploti ir sveikinti. Tėtis nunešė Mju iki pakylos ir padėjo jai užlipti. Karalienė maloniai šypsojosi ir paspaudė mažylei leteną.

- Na, ar jau sugalvojai, kokius norus išpildysi šiais metais? - paklausė ji Mju.
- Dar nežinau, - sutriko mažoji skifė. - Aš labai daug ko noriu…

- Puiku, vadinasi, galėsi daug ką išbandyti, - nusijuokė Karalienė. Mju linktelėjo ir padėkojus nubėgo pas tėtį, laukusį jos pakylos apačioje. Tėtis vėl pakėlė ją ant rankų ir nunešė į vietą. Mama mažylę apkabino ir pabučiavo, Borkas truputį pavydžiai sumurmėjo “sveikinu”, šalia sėdėję lapsai draugiškai paspaudė Mju letenėlę. Iš visų pusių ją sveikino draugai.

Po truputį šurmulys nurimo. Visi Karalienės pavaldiniai pakilo sudainuoti valdovei dainos apie stebuklingąją aldrą. Kai daina baigėsi, Karalienė atsistojo ir priėjo prie aldros. Ji palietė medį savo skeptru, ir šis… pražydo skaisčiai žydrais žiedais. Minia ėmė ploti. Šventė įvyko.

Ant pakylos vėl užlipo Sti-Kipas. Garsiai kostelėjęs jis nuramino susirinkusius ir pakvietė visus prie didžiojo stalo, nukrauto vaišėmis. Prasidėjo puota.

Borkas pilna burna kimšo saldžias medmedžio uogas, nuo jo neatsiliko ir kiti skifai. Lapsai labiau mėgo aromatingus saldžiarūgščius tubalingos vaisius, kurių ant vaišių stalo irgi buvo apstu. Obsai kažkodėl saldumynų nemėgo ir saujomis rijo sūrius Sibijos rugių grūdus. Kiti padarėliai irgi rinkosi tai, kas jiems skaniausia.

Mju pasiėmė saują oranžinių uogų ir, paėjėjus atokiau, atsisėdo po medmedžiu. Žalias dangus jau nebebuvo toks giedras, buvo matyti keletas pilkšvų debesų. Mju užsimerkė ir užsisvajojo. Ji įsivaizdavo, ką veiks per ateinančias du šimtai dvidešimt dvi dienas, kiek jos svajonių išsipildys. Jai taip pasisekė, ak, jai taip pagaliau pasisekė! Mju sėdėjo ir svajojo, o žalias dangus po truputį niaukėsi…

Žydrajame slėnyje linksmybės truko iki vakaro. Visi padarėliai žaidė ir šoko. Vaišės vis tirpo ir tirpo, ypač greitai nyko saldžiosios medmedžio uogos. Borkas jų jau buvo prisikimšęs tiek, kad, atrodė, sprogs. Jis gulėjo po medžiu, glostydamas savo pūkuotą, išsipūtusį pilvą. Jo tėvai buvo įsitaisę plačiose supynėse ir palengva sūpavosi, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą. Mju žaidė slėpynių su savo geriausiomis draugėmis – Ula ir Dru.

Karalienė su palyda vaikštinėjo po Žydrąjį slėnį, uosdama pakalnutėmis kvepiantį orą. Elfai krykštaudami skraidė tarp medmedžių šakų, ragaudami oranžines jų uogas.

Viskas tryško džiaugsmu ir linksmybe, tik žaliasis dangus virš slėnio vis labiau niaukėsi, pilkų debesų vis daugėjo, ir galų gale pradėjo lyti. Skaidrūs smaragdiniai lašai tiško ant stalų su valgiais ir gėrimais, ant besilinsminančių padarėlių ir jų Karalienės. Sibijoje visi labai mėgo lietų. Skėčių čia niekas nenaudojo, niekas nuo lietaus nesislėpdavo ir jo nevengdavo, tad ir šįsyk visi liko lauke, po smaragdiniais lietaus lašais.

Prieš Karalienei išvykstant atgal į savo rūmus Žvaigždėtoje saloje, linksmieji jos pavaldiniai apsupo ją ratu ir dar kartą padainavo dainą apie stebuklingąjį aldros medį. Elfai jiems pritardami plojo mažutėmis savo rankutėmis, o rūmų damos gausiai vėdavosi plunksnų vėduoklėmis ir aikčiodamos purtė nuo plaukų smaragdinius lietaus lašus.

Mju, tapusi šių metų Super-skife, turėjo išskirtinę teisę atsisveikinant pabučiuoti Karalienę. Baigus dainuoti, ji priėjusi nedrąsiai pakštelėjo Sibijos valdovei į pūkuotą skruostą. Karalienė nusišypsojo ir švelniai timptelėjo mažylę už minkštos ausies. Tada ji oficialiai atsisveikino su likusiais pavaldiniais, žadėdama vėl juos aplankyti lygiai po dviejų šimtų dvidešimt dviejų dienų, per kitą Aldros šventę.

Padarėliai išlydėjo savo valdovę, mojuodami rankomis, kojomis ir letenomis. Šventė baigėsi.

- Laikas namo, - tarė Mju mama, paimdama mažąją skifę už letenos. Borkas tingiai slinko iš paskos, kažką svaičiodamas apie medmedžius.

- Kad tik mūsų Borkas nebūtų persivalgęs medmedžio uogų, - nusijuokė tėtis, pridėjęs leteną jam prie pilvo. - Oho, kas ten pas tave vyksta, smaguri!

- Nepersivalgiau, - burbtelėjo Borkas. - Aš tik truputį pasilepinau.

- Na na, truputį, - šyptelėjo mama ir palietė sūnaus kaktą. - Juk tu aiškiai turi karščio! Grįžus namo, iškart man žygiuosi į lovą, apsivyniosi kaklą šilta skara ir išgersi puodelį aviečių arbatos.

- Aviečių arbatos? Aš irgi noriu, aš mėgstu, - iškart pareiškė Mju.

- Gerai, dukryte, žinoma, - nusišypsojo mama. - Gausi viską, ko tik nori. Juk tu dabar mūsų slėnio lepūnėlė. O mano lepūnėlė tu esi visada!

- Tai jau, - nepatenkintas sumurmėjo Borkas ir suvalgė dar vieną medmedžio uogą.

Grįžus namo, tėtis užkūrė židinį, ir visi susėdo ant grindų priešais ugnį. Tik Borkui teko gultis į lovą ir gerti aviečių arbatą. Puodelį arbatos gavo ir Mju. Ugnis židiny tyliai spragsėjo, visiems iš nuovargio merkėsi akys. Mama padainavo lopšinę, ir vaikai užmigo: Borkas lovoje, o jo sesuo čia pat ant grindų. Mama atnešė antklodę ir ją užklojo, o pati su tėčiu liko sėdėti priešais židinį. Jiedu prisiminė Senus Gerus Laikus, savo vaikystę, ankstesniąsias Aldros šventes (kadaise mama irgi visus metus buvo Super-skifė). Minutė po minutės, ir naktis Žydrajame slėnyje įpusėjo. Užmigo ugnis židinyje, užmigo ir tėtis su mama, susėdę šalimais ant grindų ir meiliai susiglaudę…




(tęsinys - kitą vakarą)