Drambliukas atsisveikina-2

„Drambliukas atsisveikina-2“
Skiriu Dariui Žvirbliui jau nebe iš „Atikos“

Mano balto drambliuko seniai nebėra,
ir afišų lentoj jo galva su nuplėšta ausim,
kur nuėjo berniukas su cukraus vata?
ar dar liko jo vietoj čipsų šiek tiek?

Cirko arenoj jau klounai paskendę,
nugrimuoti žonglieriai rankas apdegę,
dresiruotojai laisto gėles apspangę,
bilietų kasoj asiliukai paklydę.

Su nerimu prie jūros zebrai šoka valsą,
sparnais žuvėdros lydi jų grakščius žingsnius,
sustoję ir nustebę tigrai savo žvilgsniais klausia,
kada narvai paleis visus su antrankiais belaisvius?

Pusiaukėlėj sustoti cirkas negalėjo,
pro ašaras pavijo jį netramdoma viltis,
ant ištiestų delnų benamio siautulingo vėjo,
botago kirčiu juos atskyrė tolima šalis.

Į priešingas puses jie lėkė lyg akis išdegę - niekas neskaičiavo,
kiek metų, mylių, meilės, nevilties?
o atsigręžti ir, galbūt, sugrįžti – laiko neužteko,
užmigdė juos dangus – užklodamas melsvas pavargusias akis.

Vidurnaktį,
kai išsisklaidęs fejerverkų aidas pranašavo lietų,
ratu sustoję ant palangės džiaugėsi seni žaislai,
ant sienos liūdnas laikrodis iš laimės tyliai verkė,
ir tarpdury pro petį jam šypsojosi išeinanti tyla.

Sutrikusi ramybė vogčiomis į veidą pasislėpus žvalgės,
spektaklio pabaiga kaip potvynis visus užklupo netikėtai,
svajonių laiptais po ilgos kelionės nusileido nemirtingos žvaigždės
virš miesto – ten, kažkur anapus, pasigirdo šviesmiečių plojimai.