Švinas [sestina]

Kai dangumi plevena angelas
Sparnais švininiais. Kai naktis
Klauso, kaip tyli jūra,
Kai smėlėtam dugne guli akmuo,
Prie kurio prisirišęs miegi tu.
Taip giliai, o aš iš aukštai. Krentu...

Kai pro žvaigždžių tuščias salas krentu,
Prabilti bando švino angelas
Bet lūpos jo per sunkios klaust „Kur tu?.. “
Todėl ir tyli angelai ir tik naktis
Supranta kalbą jų nebylią kaip akmuo
Ir klaikiai vienišą – kaip jūra.

Bet ji žemai, toli ir nepasiekiama, ak, jūra,
Į tave krentu...
Aš bato spardomas, ant kelio pamestas akmuo,
Aš klaikiai nusidėjęs angelas
Esu, o ten, kur baigiasi tuščia naktis,
Ant smėlio dugno miegi tu...

Ir aš jaučiu, kaip šaltu liūdesiu kvėpuoji tu,
Kaip plaukus tavo glosto paleistuvė jūra,
Matau išbalusias rankas, kuriom naktis
Pamestą mano kūną traukia į save, o aš... krentu
Gilyn. Žemyn. Tik užmerktom akim matau, kaip angelas
Į bangą krenta. Tyliai skęsta. Kaip akmuo.

Vanduo ledinis smaugia mano švino širdį, bet akmuo,
Prie tavo sielos pririštas, ir tu,
Mano mintis uždengiat aklinai, kol angelas
Sušlapusiais sunkiais sparnais dėl pamirštos gyvybės derasi su jūra
O aš ledinėj bangoje krentu. krentu. krentu...
Nebeatsimenu, bedugnė tai, ar ta pati naktis...

Bet aš žinau, kad baigsis tuoj tuščia naktis,
Matau – artėja prie manęs akmuo,
O gal tik aš prie jo... O gal... Krentu...
Į ten, kur vis dar miegi tu
O plaukus tavo vis dar glosto paleistuvė jūra.
Prie tavo lūpų, šerkšno paliestų, palinksta švino angelas...

Krentu... Nes aš – visai kaip tu. Aš  puolęs angelas
Esu. Akmuo dar vienas, kurį įtraukė paleistuvė jūra.
Ir baigiasi naktis. Ten mes. Tik aš. Tik tu.