Ergo sum

- Labas
- Labas
- Tai tu ir esi Homeless?
- Aha, - prikimusiu iš jaudulio balsu prisipažino Aleksas, - tai yra, taip. O mano tikras vardas yra Aleksas
- Monika, - ištiesė ranką megina.
Aleksas akimirką padvejojo, nevikriai ištiesė ranką ir atsargiai paspaudė. Monikos ranka buvo šilta, ji nesmarkiai spustelėjo atsakydama ir šyptelėjo. Tikriausiai buvo su pirštinėmis kol manęs laukė, pagalvojo Aleksas. Darganotas gruodžio vakaras buvo vienas iš tų, kuomet gamta neapsisprendžia, ar temperatūra turi kristi žemiau nulio, ar vis tik pakilti. Šlapios snaigės įstrižai kirsdamos žibintų šviesas lipo praeiviams ant nugarų arba veido, nelygu kuria kryptimi jie eidavo. Aleksas ėjo prieš vėją ir nuolatos turėdavo nusibraukti nuo veido šaltus lašelius, todėl rankos buvo sušalusios ir drėgnos. Vėlavo, todėl jaudulys buvo dvigubai didesnis. Tik kai pamatė aukštą merginą sutartoje vietoje, trumpais kailinukais ir raudona megzta kepure, širdis džiugiai suspurdėjo, bet kojos tarytum tapo medinės.
- Tu visai nepanašus į tokį, kokį aš įsivaizdavau – po nejaukios pauzės atvirai pasakė Monika. Aleksas pajuto, kaip rausta. To ir bijojo
- Na… ką aš žinau.. O tu tokia kaip nuotarukoj. Maniau, kad ne savo įdėjai, - baisėdamasis tuo ką kalba numykė Aleksas
- O kodėl tu savo neįdedi?
- Ką aš žinau…Gal nesu fotogeniškas.
- Suprantu. Ar galiu tave ir toliau vadinti Homeless?
- Nieko prieš. Bet aš tavęs Valpurgija tikrai nevadinsiu. Monika man labiau patinka, - šyptelėjo Aleksas
- Tikrai? O kodėl? Aš nepanaši į raganą? – nusišypsojo Monika
- Neee… Su šita kepure tu tikrai nepanaši į raganą – atsakė Aleksas.

Su Valpurgija susipažino internetiniame forume. Keista tai, kad forumas buvo specializuotas ir Valpurgija buvo kone vienintelė mergina, kuri visai kvalifikuotai galėjo šnekėti apie akcijų kursų svyravymų techninės analizės subtilybes. Rašė nedaug, bet tie trumpti komentarai stebino kokybe ir įžvalgumu. Keletą kartų Valpurgija komentavo jo pasisakymus, Aleksas vieną kartą atsakė privačiai išreikšdamas nusistebėjimą, Valpurgija neliko skolinga ir po kelių mėnesių jų neakivaizdus bendravimas gerokai išėjo už finansinių temų ribų. Galų gale jie nusprendė, kad taip gerai pažinodami vienas kitą virtualiai galėtų pasimatyti ir realybėje. Pasimatymo Aleksas laukė nerimaudamas dėl trijų priežasčių – su merginomis jam nesisekė, netikėjo, kad Valpurgijos nuotrauka tikra ir nepatiko pats sau. Ypač rytais, kai pusnuogis skusdavosi ir matydavo veidrodyje siaurus pečius, liesą, gyvaplaukiais apžėlusią krūtinę ir siaurą veidą giliai įsodintomis rudomis akimis. Nemanė, kad yra patrauklus. Bet buvo ir trys priežastys, apie kurias galvodamas sutiko su Valpurgijos pasiūlymu susitikti. Blogiausiu atveju galės pasišnekėti apie prekybą akcijomis, tai pirma. Antra, jeigu Valpurgija bus akiniuota ir kompleksuota mergina, o tokią jis kažkodėl ir tikėjosi išvysti, fizinių duomenų santykis bus išlygintas. Trečia, jam buvo smalsu pamatyti kas slepiasi už tos protingos merginos slapyvardžio.
Dabar stovėjo po portiku Pilies gatvėje ir nusiminęs suprato, kad didžioji dalis jo sugalvotų priežasčių neišlaikė realybės testo. Valpurgija buvo ta pati gražuolė iš nuotraukos, jo liežuvis, kaip visada, simpatiškų merginų akivaizdoje sumedėjo o galva ištuštėjo. Smalsumas kažkur išgaravo. Aleksas sukišo rankas į kišenes ir kankindamasis galvojo, ką pasakyti. Monika-Valpurgija žiūrėjo į jį įdėmiu žvilgsniu ir lengvai šypsojosi, nuo ko Aleksas tik dar labiau sutriko. Jausdamasis visišku mulkiu sumurmėjo:
- Gal einam į kokią kavinę?
- Mielai. Čia stypsoti šalta, - sutiko Monika ir lyg tarp kitko įsikibo Aleksui į parankę. Aleksas pajuto kaip jo gyslomis praūžė adrenalino ir dar velniai žino kokių hormonų viesulas ir neklusniomis kojomis pasuko Didžiosios gatvės link.
- Balti Drambliai? – ištarė pirmą į galvą šovusį pavadinimą
- Tinka. Tik paskubam, nes tuoj nebejausiu kojų, - pasiskundė Monika. Nuo jos dvelkė lengvų kvepalų aromatas ir Aleksas besibaladojančia širdimi pajuto, kaip grįžta kalbos dovana.
- Ar seniai manęs lauki? Atleisk, neradau kur pastatyti savo automobilio.
- Nelabai, - atsakė Monika, - kojas spėjau sušalti autobuse.
- Tu be automobilio?
- Ne, aš neturiu teisių.
- Gal ir gerai. Kamščiai vis vien suvienodina visų greitį, - atsiduso Aleksas.
Jis vogčiom žvilgtelėjo į greta einančią merginą. Monika buvo beveik tokio pat ūgio kaip ir jis. Pastebėjo jo žvilgsnį ir šyptelėjusi paklausė:
- Keista, are ne?
- Aha…- prisipažino Aleksas.
- Tai visiškai suprantama. Neverbalika daro savo.
Aleksas nesurado ką atsakyti. Neverbalika iš tiesų darė savo. Ir ne vien neįprastas buvo šalia einančios Monikos vaizdas. Pavyzdžiui, net nebūtų įtaręs, kad Monika šnekės su akcentu. Ir jos akcentas buvo labai ryškus.
- Niekada nesakei, kad esi ne iš Lietuvos, - atsargiai pasakė Aleksas
- Nemaniau, kad tai svarbu. Ar tau tai svarbu?
- Ne, kodėl turėtų būti svarbu, - greitai atsakė Aleksas, - šiaip, įdomu… Valstijos?
- Ne, Australija. Trečia karta. Mano prosenelis antrojo pasaulinio metais pabėgo į Vokietiją, o po to persikėlė į Australiją. Dirbo akmens anglių kasyklose. Žinai, įdomu tai, kad ir senelė, ir mano tėtis tuokėsi tik su išeiviais iš Lietuvos ir aš moku jų kalbą. Tik tas akcentas ryškus.
- Kaip trečios kartos išeivė tu labai gerai šneki. Beje, tai pas jus šeimos tradicija?
- Kas, šnekėti lietuviškai?
- Ne, tuoktis su lietuviais.
Monika nusijuokė. Aleksas pajuto kaip rausta ir sulemeno:
- Aš juk tau nesiperšu…
- Atleisk, homeless, - toliau juokėsi Monika, - man rodos, aš tave taip seniai pažįstu, kad leidžiu sau daugiau nei derėtų.
- Ne, tai aš užduodu kvailus klausimus. Jaučiuosi išmuštas iš vėžių, - prisipažino.
- Pastebėjau. Forume esi kur kas iškalbingesnis.
- O tu tokia pati – sakai ką galvoji.
Baltuose Drambliuose žmonių buvo nedaug. Aleksas surado laisvą staliuką nišoje, atskirtoje nuo kitų masyvia kolona. Užsisakė imbierų arbatos, Monika paprašė kavos. Ji nusimetė savo kailinukus ir nusimovė kepurę, paskleisdama vešlių, garbanotų juodų plaukų bangą iki pečių.
- Oho, dabar tu atrodai kaip ragana. Nuotraukoje plaukai trumpesni. Kaip tau pavyksta juos po kepure sutalpinti? – jausdamas, kad drąsa pranoksta save paklusė Aleksas.
- O kaip tu sugebi perjunginėti bėgius vairuodamas ir šnekėdamas mobiliu telefonu?
- Tau pasisekė. Aš iš tiesų vairuoju automobilį su mechanine pavara ir žinau ką tai reiškia. - nusijuokė Aleksas, - Penkiasdešimties procentų tikimybė kad atspėsi kokį automobilį vairuoju yra prabangos dalykas.
- Už tikimybes, - nusišypsojo Monika pakeldamas savo kavos puodelį, - ir už susitikimą.
- Už susitikimą, - atsakė Aleksas, - ir už tikimybes.
- Ech, tos tikimybės. Klausyk, vakar tu man pasakojai apie BehaStock modelį. Ar esi bandęs?
Aleksas lengviau atsiduso. Vis tik kokia šauni mergina. Ir graži. Ir protinga. Kodėl jam taip pasisekė? Stop, nuramino save, neįsibėgėk su svajonėmis. Jeigu ryte pasižiūrėjęs į veidrodį galėsi kitomis akimis pažvelgti į savo kūną, tuomet ir skaičiuosim viščiukus.
- Ne. Nebandžiau, - atsakė Aleksas, - ir nesiruošiu bandyti.
- Kodėl? – nustebo Monika, - bent jau simuliaciją galėtum išbandyti. Ne su savo pinigais.
- Netikiu, - atsakė Aleksas siurbtelėjęs arbatos, - netikiu grynai iš filosofinių paskatų.
- Žinau kur lenki, - linktelėjo Monika, - bet aš planuoju pabandyti. Su savo lėšomis.
- Mėgsti patirti nuostolius? Žinau kokį pateisinimą sau sugalvosi kitą dieną. Nori kirsti lažybų?
- Ne, - nusijuokė Monika, - nenoriu. Tikimybė padauginta iš tikimybės yra  mažėjantis dydis.
Aleksas nusijuokė:
- Žinai, keista. Matau tave primą kartą, o atrodo, kad esame seniai pažįstami.
- Mes ir esame pažįstami, Homeless. Tu netgi žinojai kaip aš atrodau.
- Taip, bet tu nežinojai, kaip aš atrodau.
- Man tai nesvarbu.
- Tu rimtai?
- Nori tiesos? Aš tau gali pasakyti tiesą.
- Apsaugok viešpatie, - juokais iškėlė rankas Aleksas
- Viešpats tavęs neapsaugos. Galėjai ir pats susiprasti prieš kalbėdamas, juk pažįsti mane. Taigi, tu nesi gražuolis, - permesdama akimis Aleksą pradėjo Monika. Aleksas nejaukiai pasimuistė, - treniruoklių salė tau nepakenktų. Bet tavo akys gražios. Be to, tu protingas. O proto treniruoklių salėje neįgysi. Taigi, pliusų daugiau nei minusų. Štai tau analizė.
- Mhmmm…- Numykė Aleksas. Viena yra rašyti ir skaityti forume. Antra yra matyti, kaip Monika įdėmiai žiūrėdama rėžia tai ką galvoja. Aleksas pasijuto kaip išrengtas ir kostelėjęs siurbtelėjo arbatos.
- Nepergyvenk. Tu man patinki toks kos esi, - tiesiai šviesiai pasakė Monika, - jeigu nebūčiau buvusi tuo tikra, nebūčiau siūliusi susitikti. Tai kodėl nenori išbandyti BehaStock?
Tokie minties šuoliai forumuose vyksta keletą valandų. Aleksas papurtė galvą ir atsakė:
- Pala, dėl treniruoklių salės…
- Homeless, nerūpi man ta treniruoklių salė. Man labiau rūpi tavo rudosios akys ir pilkosios ląstelės, - per kavos puodelio viršų žybtelėjo akimis Monika, - Treniruoklių salė trivialu. Aš tau padėsiu. O tu man padėk su BehaStock. Sutarta?
- Sutarta, - atsilošė Aleksas, - tiesiog aš… Viena, kai tu forume viską taip tiesiai šviesiai, o kita, kai realiu laiku. Esu truputį suglumęs.
- Atleisk…Bet aš tokia jau esu.
- Čia ne tavo problema. Man daugiau su žmonėmis bendrauti reikia, - atsiduso Aleksas, - Taigi, ką aš galvoju apie BehaStock? Šlamštas. Netikiu, kad behaviorizmas gali būti efektyviai formalizuotas iki algoritmų. Tradiciniai stochastiniai modeliai man atrodo patikimesni. Jeigu galvoti apie akcijų rinkos svyravymus kaip apie uždarą sistemą, tarkim, verdantį puodą, stochastinių modelių užtektų. Mes jais sėkmingai ir naudojamės, ar ne?
- Na, kiek sėkmingai, kiek ne, ča dar klausimas…
- Būtent. Bet jeigu molekulės vandens puode sirgtų depresija, jas įtakotų mėnulio fazės, uošvės, azarto jausmas, kas dar?
- Libido
- Ahm…. libido… Tai stochastiniai modeliai veiktų su didelėm paklaidom. Ką jie ir daro. Akcijų rinkos stochastinius modelius iš vėžių iškerta būtent šios paklaidos. Ir ką mums siūlo BehaStock? Minios elgsenos ir euristinių simuliacijų algoritmus? Aplodismentai. Didelis žingsnis į priekį. Bet minios elgsena yra griūtis. O griūtis prasideda nuo akmenėlio. Mažyčio akmenėlio. Testai parodė, kad per 1987 metų krizės ir 2001 burbulo sprogimo simuliacijas BehaStock nesugebėjo pateikti ženkliai geresnių rekomendacijų nei kiti modeliai. Jau nekalbant apie 2010 metus.
- Bet tai kritinės situacijos, - paprieštaravo Monika
- Taip. Mes norim, kad sistema veiktų be paklaidų bent jau tada kai krizių nėra. Tačiau ir šito niekada nebus. Arbitražą sukuria ne minios elgsenos prognozavimas. Arbitražą sukuria sugebėjimas pamatyti tai, ko nemato minia ir statistika. BehaStock sako, kad mes žinosim, kaip elgsis minia, ir galėsim tuo pasinaudoti. Bet kai minia naudosis BehaStock, kas bus apgautas?
- C’mon, Homeless, - susiraukė Monika, - kol minia pradės naudotis BehaStock praeis tiek laiko, kad mes tikrai spėsim gerai pasismaginti.
- Aš savo darbe perfekcionistas, Monika. Gal skambės paradoksaliai, bet jau geriau naudosiuos netobulais stochastiniais modeliais ir paliksiu erdvės savo intuicijai rasti arbitražines situacijas, nei seksiu minios elgsenos ir nykščio taisyklės simuliakru.
- Tai kurgi čia perfekcionizmas?
- Stochastiniai modeliai ir aš sudarom tobulą derinį, - tetrališkai pasipūtė Aleksas.
Monika kelias akimirkas žiūrėjo į jį, po to pratrūko juoku ir aplodismentais. Aleksas atsistojo, kelis kartus nusilenkė nematomiems žiūrovams ir atsisėdo atgalios. Jautėsi puikiai. Monika pasilenkė ir prikandusi lūpą pasakė:
- Gal ir taip. Žinau tavo rezultatus. Tu genijus. Tačiau yra vienas “bet”, ir tu apie jį žinai.
- Ir kas gi tai?
- Lėtai mąstai.
- Atsiprašau? – pakėlė antakius Aleksas
- Tavo smegenys organinės. Nesuderinamumas – skėstelėjo rankomis Monika, - jeigu tavo reakcijos būtų tokios pat greitos kaip kompiuterio, surastum tūkstančius arbitražinių situacijų vietoj vienos. Silikonas plius silikonas su žmogiška patirtimi – štai tobulas modelis
- Vaje vaje, čia jau fantastika, - lėtai nutęsė Aleksas, - nors kažkur apie tai skaičiau…Kurzweil, berods, apie tai rašė prieš daug metų…
- Ką būtent?
- Įsivaizduok, kad tavo asmenybę perkelia į skaičiavimo mašiną. Na, viskas, kas yra žmogiška išskyrus kūna, tampa kompiuterio dalimi. Atsiminimai, jausmai ir taip toliau.
- O siela?
- Oi, Monika. Tu tikinti? Ten kažką ir apie sielą sapaliojo…
- Na, nesu praktikuojanti krikščionė, bet manau, kad Dievas yra, o žmogus sielą turi.
- Ir kur ta siela yra?
- Aš tavęs pirma paklausiau, - pagrūmojo pirštu Monika, - taip nesąžininga. Ar gali kompiuteris būti dvasingu, štai tau klausimas?
- Iš kur aš žinau, - gūžtelėjo pečiais Aleksas, - Manau, kad smenegnyse mūsų siela. Bet pati idėja intriguojanti. Gaila, to dar neįmanoma padaryti.
- O jeigu būtų, norėtum?
- Žinoma.
- Sutiktum, kad tavo asmenybę nuskanuotų ir perkeltų į kompiuterį?
- Aišku, kad taip. Bet su sąlyga, kad tikrasis Aleksas irgi lieka gyvas pabaigti savo nuodėmingų dienų šioje žemėje.
- O aš ne. Man tai atrodo neetiška. Tarytum tokį patį žmogų kaip tu pats ištremi į kalėjimą.
- Bet Monika, jeigu tai taps įmanoma, juk ir sąlygos tam naujam žmogui bus sukurtos. Virtualios tikrovės ir visa kita. Aš mielai.

Monika susimąstė. Aleksas kurį laiką žiūrėjo į ją nieko nesakydamas, rankose sukinėdamas tuščia arbatos puodelį. Monika šyptelėjo ir atsakė:
- Manau, kad tokie dalykai ateina greičiau, nei mes būnam jiems pasiruošę. Ir tada būna per vėlu ką nors keisti.
- Apie ką tu?
- Ach, nežinau… Pavežėsi mane namo?
- Žinoma. Ar kas atsitiko?
- Ne, Homeless, nieko. Tik kartais būna liūdna, kai technologijos lenkia įsitikinimus. O juk turėtų būti atvirkščiai…
Aleksas nieko neatsakė.

Alekso automobilį pasiekė be nuotykių. Pakeliui šnekėjosi apie šį bei tą. Monika jau žinojo, kad Alekso abu tėvai žuvo prieš tris metus. Aleksas liūdnai juokavo, kad dėl prastėjančių eismo sąlygų tokio įvykio tikimybė nenumaldomai augo, ir jam pavyko išvengti autoavarijos vien todėl, kad tą vakarą sirgo gripu ir negalėjo su tėvais išvažiuoti į teatrą. Sunkvežimis sumalė tėvų kūnus taip, kad karstus laidojimo salėje teko laikyti uždarytus. Gal ir gerai, nes kam ta nekrofiliška ekspozicija iš viso reikalinga, retoriškai klausė Aleksas? Brolių ir seserų neturėjo, seneliai mirę, o tėvai irgi buvo vienturčiai. Taigi, jokių giminių. Net dirbo vienas ir išdidus kaip akcijų rinkų Džeimsas Bondas. Monika iš paskutinio prisipažinimo skaniai juokėsi ir prabėgom brūkštelėjo ranka Aleksui per plaukus. Jis vos neišvažiavo į priešinę juostą ir dar kurį laiką jautė pašiurpusią galvos odą toje vietoje, kur palietė Monikos ranka.
- Užeisi kavos? O gal vyno taurės?
Aleksui nutirpo papilvė. Štai tas klausimas, kurį tiek kartų įsivaizdavo viengungiškai ilgais žiemos vakarais. Žinoma, kad taip.
- Jei ne per vėlu… O tu viena gyveni?
- Ne. Dar turiu katę, - sukikeno Monika.

Butas buvo nedidelis: svetainė su miegamuoju, virtuvė, nedidelis vonios kambarys. Monika prabėgom parodė savo apartamentus ir įsisipyrusi į minkštas šlepetes nutipeno į virtuvę atnešti taurių, prieš tai įdavusi Aleksui į rankas butelį su kamščiatraukiu. Aleksas palydėjo akimis jos figūrą, apžiūrėjo butelį, bet apie vynus šiaip ar taip nieko neišmanė. 2009 metų, ne toks jau senas. Vos trejų metų. Atsargiai atkimšo. Įpylė į taures, susidaužė. Gurkštelėjo.
- Skanus, šiaip neko apie vynus neišmanau, todėl kartais galiu pasakyti ką nors gero net apie patį prasčiausią vyną, - prisipažino Aleksas.
- Australietiškas. Atsivežiau keletą dėžių. Aš labai mėgstu. Nori, papasakosiu apie šitą rūšį? Ji ypatinga, bent jau man.
- Žinoma, - atsakė Aleksas. Pasijuto maloniai pavargęs. Netgi pradėjo lengvai tirtėti kojos. Atsisėdo į krėslą ir po akimirkos Monikos kambarys tarytum padūmavo. Iš pradžių dar girdėjo Monikos balsą, bet jis palengva tolo kol visiškai nutilo. Akyse aptemo.

Monika palaukė, kol Alekso galva nusviro ant peties. Priėjusi paėmė Alekso riešą ir susikaupusi suskaičiavo pulso tvinksnius. Po to nuo stalo paėmėm mobilų telefoną ir atsisėdusi į kitą krėslą greitai surinko numerį:
- Patrikai, jis paruoštas.
- Kiek laiko?
- Maždaug dvi minutės. Pulsas penkiasdešimt. Einu suleisiu injekciją. Ar spėjote paruošti dokumentus?
- Žinoma. Džein, tu šaunuolė…
- Nereikia, - nukirto Valpurgija-Monika-Džeinė, - nebuvo sudėtinga. Paskubėkit.

Pakilusi nuėjo prie kambario gale stovinčios komodos ir atidarė. Viduje nieko nebuvo išskyrus kelias eiles buteliukų geltonomis etiketėmis ir keletas vienkartinių švirkštų pakuočių. Įgudusiais judesiais įtraukė vaistus ir nedvejodama priėjo prie kietai miegančio Alekso. Suleido tris kubinius centimetrus, kiek palaukė ir vėl pamatavo pulsą. Štai taip. Kūnas paruoštas transportavimui. Nedidukas reaktyvinis lėktuvas Vilniaus oro uoste, paruoštas skrydžiui dar vakar, iki Libijos turėjo nuskristi per porą valandų. Valpurgijos-Monikos-Džein skaičiavimais dozė išlaikys Aleksą stazės būsenoje mažiausiai parą. Oficialiai jie gabens Mahmeto Akuro kūną su tokiomis vertingomis projektui Alekso smegenimis.
-------------------------------
Patrikas lėtai žingsniavo po kabinetą ir sukiojo rankose paprastą pieštuką. Kartais sustodavo prieš didžiulį panoraminį langą ir pažvelgdavo į rudą lygumą, kiek užmato akis besidriekiančią tolyn į pietus. Sacharos saulė kepino be gailesčio, bet patalpos buvo gerai kondicionuojamos. Ir ne tik Patriko kabinete. Trimis aukštais žemiau, giliai po dykuma, temperatūros svyravymai neviršijo trijų dešimtųjų laipsnių pagal celsijų. Bazė buvo  nauja, bet pati vieta nuošali ir nuobodi. Žvelgiant iš paukščio skrydžio galima buvo pamanyti, kad toli dykumoje kažkas pastatė žemą palaikį armijos baraką su nusileidimo taku ir aprūdijusiu angaru. Taip ir reikėjo, kad manytų. Kiti keturi aukštai, paslėpti po žeme, buvo prifarširuoti tiek modernios įrangos, kad galėjo konkuruoti su Silikono slėniu. Dar už kelių kilometrų, lygiai taip pat užkastas po keliolikos metrų sluoksnių betono, dūzgė nedidelio galingumo branduolinis reaktorius, aprūpinantis laboratorijas energija. Energijos reikėjo daug. Pelnai irgi buvo laukiami milžiniški. Ypač iš paskutinio projekto. Libijos vyriausybė, nors ir nenutuokė ką leido daryti savo teritorijoje, bet už tai, kad užsimerks, paprašė tokios “omertos” kainos, kad Patrikas kurį laiką dvejojo. Bet ši vieta vis vien buvo geriausias pasirinkimas.

Patrikas pasitrynė paraudusias akis. Nemiegojo jau pusantros paros. Skanavimui įpusėjus nusprendė, kad naudos iš jo vis vien mažai ir pakilo į kabinetą nusnūsti, bet negalėjo nusiraminti. Kol kas viskas vyko sklandžiai. Pernelyg sklandžiai. Kiekvieną akimirką laukė, kad kas nors nutiks. Arba Alekso organzimas neatlaikys anksčiau nei baigsis skanavimas, arba suges koks nors mazgas ir viskas nueis šuniui ant uodegos. Taip ir neužmigo.

Sučirškė vidinio ryšio telefonas. Patrikas atsiduso, žvilgtelėjo į laikrodį ir jaudindamasis pakėlė ragelį:
- Sere, devyniasdešimt devyni ir aštuoniasdešimt trys šimtosios. Pagalvojau, kad norėsit pamatyti pabaigą.
- Kaip pacientas? – paklausė Patrikas
- Kol kas gyvas. Panašu, kad ištvers. Ką su juo darysim?
- Siųsim atgal.
- Pavojinga…
- Albertai, lašelis humanizmo dar niekada nepakenkė. Džeinė susitvarkys. Mūsų pacientas atsibus ligoninėj Vilniuje po širdies priepuolio. Leidžiuos.
- Iki, šefe.
Liftas tyliai šniokšdamas švelniai sustojo. Operacinė, steriliai balta, atspindėjo melsvų lempų šviesą. Patrikas mašinaliai įlindo į sterilų skafandrą ir įjungė akių filtrus. Nuolatinis ultravioletinis spinduliavimas skanavimo laboratorijoje buvo būtinas, nes B-65X preparatas apart smegenų tonuso palaikymo turėjo labai nemalonų pašalinį poveikį, kuris pasireiškė laikinu imuniteto praradimu. Aleksas, gulintis vidury operacinės po vėžlio kiautą primenančiu skenavimo įrenginiu, buvo pripumpuotas chemijos kaip golfo pievelė sezono pradžioje. Žiauru, bet panašu, kad kaip nors išsikapstys, pasiguodė Patrikas paskubom žvilgtelėjęs į monitorių. Keletas inžinierių ir medikų sėdėjo salės gale atskirtoje aparatinėje. Operacinėje prie skenavimo įrenginio budėjo tik Patriko asistentas, dramblotas ir per anksti nuplikęs Albertas Fergiusonas. Pamatęs Patriką norėjo stotis, bet Patrikas mostelėjęs ranka jį sulaikė:
- Kaip jis?
- Vis taip pat. Išsikapstys. Liko dvidešimt minučių, plius minus penkiolika sekundžių. Prieš valandą šiek tiek susvyravo alfa dažniai, bet neperšoko ribos.
- Kodėl nepranešei?
Fergiusonas gūžtelėjo:
- Juk neperšoko ribos…
- Kur skanavot tuo metu?
Fergiusonas bakstelėjo klavišą savo pulte ir per pusmetrį nuo Alekso kūno tvykstelėjo kelis kartus padidintas jo smegenų holografinis vaizdas. Fergiusonas nieko nekalbėdamas apibrėžė mikroskopinį plotelį kaktos srityje. Patrikas susiraukęs apžiūrėjo ir numykė:
- Na na…. Kokia iškraipymų tikimybė?
- Mažiau nei vienas procentas. Šefe, vis vien nieko negalėtumėm padaryti… Beje, stuburą ir kamieną nuskanavom idealiai. Visa motorika bus kaip pagal užsakymą.
Patrikas linktelėjo ir atsakė:
- Einu į aparatinę. Noriu jo palaukti Erdvėj, kai aktyvuosim tinklą. Kūną iš karto transportuojat į Vilnių. Džeinė žino kaip elgtis.
- Klausau, šefe, - klusniai atsakė Fergiusonas.
----------------------------------------------------------

Aleksas pabudo taip, lyg per jį kas nors būtų paleidęs srovę. Atsimerkęs spoksojo į nedidelį sietyną lubose ir bandė susivokti. Prisiminė kaip atsijungė pas Moniką. Vadinasi, vis dar pas ją? Lėtai apsižvalgė. Iš tiesų, ta pati dvigulė lova, kurią matė kai Monika aprodė jam savo butą. Pro langą tvieskė dienos šviesa. Nieko sau… Ir nuo ko jis taip atsijungė? Negi nuo gurkšnio vyno? Absurdas. Apsičiupinėjo ir sutrikęs įsitikino, kad guli visiškai nuogas. Pabandė nuvyti šalin mintį, kad Monika jį nurengė, bet jokio kito paaiškinimo rasti negalėjo. Lėtai nukorė kojas nuo lovos ir susisuko į antklodę. Jautėsi žvalus ir pailsėjęs. Toks, kaip niekados iki šiol. Bute buvo tylu. Kur Monika? Reiktų jos atsiprašyti. Bet, antra vertus, tokia santykių pradžia jam visai prie širdies, maloniai konstatavo Aleksas. Atsistojo ir neskubėdamas išėjo iš miegamojo.

Kitame kabaryje, krėsle, sėdėjo žilstelėjęs aukštas vyriškis baltu mediko chalatu. Aleksas apstulbęs sustojo tarpduryje ir tvirčiau suspaudė paklodę. Pamatęs Aleksą vyriškis greitai atsistojo, ir plačiai nusišypsojęs ištiesė ranką:
- Aleksai, labai malonu jus matyti sveiką ir gyvą. Mano vardas Patrikas. Atleiskit, jei mano buvimas čia jums atrdodo keistas. Aš viską paaiškinsiu, - angliškai pasakė nepažįstamasis.
- Kas jūs? – išspaudė Aleksas neryžtingai spausdamas ištiestą Patriko ranką, - Monikos tėvas? Aš labai atsiprašau, vakar…Ji nesakė, kad jūs…
- Ne, aš nesu Monikos tėvas. Aš jos kolega.
- Kolega? – Jausdamas, kaip apima slopulys paklausė Aleksas
- Prisėskim, Aleksai. Aš jums viską paaiškinsiu.
Aleksas apdujęs susmuko į krėslą, kuriame vakar taip efektingai atsijungė.
- Kur Monika?
- Monika Vilniuje. Šitas kambarys kažkur Libijoje, Sacharos dykumoje. Identiškas tam, kuriame praradote sąmonę. Apgailestauju, kad neduodu laiko susivokti, bet kuo greičiau sužinosite viską, kas jums nutiko, tuo bus lengviau apsispręsti. Aleksai, ką pamenat iš vakarykščio pokalbio su Monika?
Aleksas bukai žiūrėjo į Patriką ir ne iš karto suprato ko jis klausė. Patrikas kantriai palaukė, kol Aleksas atitoks.
- Nieko ypatingo… Apie šį bei tą. Apie profesinius reikalus… Tikrai nieko ypatingo.
- Noriu jums priminti. Kalbėjotės apie BehaStock ir apie tai, kad netikite tos programos perspektyvomis. Taip pat apie savo prisirišimą prie klasikinių stochastinių modelių. Taip pat apie tai, kaip būtų įdomu perkelti savo sąmonę ir patirtį į dirbtinės realybės terpę. Visa tai labai susiję su tuo, kur jūs esate, Aleksai.
- Apie ką jūs šnekate?
- Būsiu toks pats atviras ir tiesus kaip pokalbio pradžioje. Mes jus atgabenome į laboratoriją Sacharoje ir nuskanavome jūsų smegenų struktūrą į neuroninius tinklus. Tai ką jūs aplinkui matote – dirbtinė realybė. Jūsų kūnas pakeliui atgal į Vilnių. Aleksas numeris vienas atsibus ligoninėje, su Aleksu numeris du aš dabar šnekuosi. Netrukus turėsiu jus palikti vieną, kad pagalvotumėt apie pasiūlymą, kurį norėčiau pateikti. Taigi, Aleksai, mums reikia jūsų patirties. Monika buvo teisi, nors esate genialus savo srities specialistas, tačiau jūsų kūnas yra stabdys. Patikrinom tai su žiurkėmis. Nuskanuotos į dirbtinius neuroninius tinklus smegenys veikia maždaug penkių šimtų procentų efektyvumu pačioje pradžioje su eksponentine progresavimo kreive jeigu didinami tinklų resursai. Mums reikia jūsų patirties, Aleksai, ir atvirai pasakysiu, mes padarėm Alekso neuroninių ryšių kopiją. Mea Culpa. Tikimės, kad bendradarbiausite. Ar turtie klausimų? Netrukus turiu jus palikti.
Aleksas sunkiai nurijo seiles:
- Ta neįtikėtina…. Jūs man meluojate, ar ne?
- Ne Aleksai. Mes tai galime padaryti. Kai išeisiu atsidarykite langą ir įsitikinsite, kad šitas mikropasaulis baigiasi būtent ten. Tai ką darom nėra legalu, bet technologiškai  įmanoma ir mums to pakanka. Labai brangu, todėl esate pirmas žmogus, su kuriuo taip pasielgėm. Su jūsų pagalba tikimės, kad projektas atsipirks. BehaStock, klasikiniai stochasitiniai modeliai ir jūsų neįkainojama patirtis šiuose tinkluose yra kombinacija, kuri sukraus turtus mums, duos finansavimą toliau vystyti projektą ir, kas be ko, Aleksas numeris vienas taps pasakiškai turtingas. Jeigu nesutiksite, Alekso numeris vienas irgi neliks. Kaip ir Alekso numeris du.
- O aš…?
- O kas jūs esate, Aleksai numeris du? Gerai pagalvokite apie tai.
- Aš…- Aleksas užsikirto.
---------------------------------------------------------------------------

Vilniuje brėško drumzlinas gruodžio rytas. Aleksas gulėjo priraišiotas žarnelėmis ir davikliais ligoninės lovoje ir žiūrėjo į Moniką, kuri sėdėjo šalia ant paprastos taburetės ir šypsodamasi glostė jo ranką:
- Homeless, pasistenk nesijaudinti. Gydytojai sakė, kad po kelių dienų galėsi keltis, bet dabar tiesiog gulėk ir ilsėkis.
- Kas man nutiko? – silpnu balsu išspaudė Aleksas
- Nieko baisaus. Nedidelis širdies smūgis. Viskas bus gerai, Homeless.
- Tu neišeisi? …
- Ne, Homeless, aš neišeisiu. Mūsų dar laukia daug įdomių dalykų, - nusišypsojo Monika.
- Tikrai?
- Tikrai.