Tarp dviejų sapnų

Vos juntamas vėjelis šiugžda smilgose. Atsimerkiu. Buvau užmigęs. Nuo pat aušros  klampojau pelke, broviausi per nendrynus, kol visiškai nusivaręs nuo kojų, atsidūriau atviroje  aukštumėlėje, iškilusioje virš raistų. Visą rytmetį vaikiausi svajonę – žaižaruojantį upėtakį Verknės sraunumose, po to  nuovargis atvedė manę čionai. Atsisėdu. Aplink, kiek užmato akys, pageltę nendrynai, išdžiūvusių belapių berželių balti kamienai ir gruoblėtos, į aukos  prašančias rankas panašios juodalksnių šakos. Iki pat horizonto kreivos linijos driekiasi  mėlyna dangaus skraistė. Turbūt tik rudenį dangus būna toks platus. Išskridus paukščiams jis tampa iki skausmo gilus, jo mėlis sutirštėja, prisigeria šalčio tarytum pirmoji žibutė pusnyje, sustingsta lyg guašas mirusio dailininko indeliuose.
-Krrrunn, krrrunn…, -pasiekia mano ausis tolimas garsas. Matau- toli toli  skrenda kranklys, vienintelis nesustingęs juodų dažų lašelis  negyvo tapytojo kūrinyje. -Tikras menas nemiršta, - porino baltabarzdis dėdulė, kažkada užkalbintas Senųjų Trakų geležinkelio stotelėje. Ir tas kranklys, nusiritęs dangaus pakraščiu – gyvas įrodymas, jis palaiko gyvybę stingstančiam dangui. Krankliai- paukščiai neišdavę Tėvynės, pasilikę niūriose  rudens prerijose. Pagarba jiems  už tai, kartais randu sniege sušalusius…
Atsegu nuo diržo gertuvę:  - už tave, juodų dažų lašeli! Degi ruginukė liepsnoja gerklėje. Nendryno pakraščiu nurisnoja pasišiaušęs vilkas. Atsigulu ir įbedžiu akis į dangų. Dar keli aitrūs gurkšniai ir akys pradeda merktis. Girdžiu kranklį, girdžiu kaip trinasi nendrės į vilko kailį  ir kaip srovėje, po paskendusia beržo šaka alsuoja upėtakis…