viltis

Sėdžiu po langeliu
žiūriu pro langelį
kaip tautosakinė mergelė
grąžau prijuostėj rankas

Eukaliptas ant palangės kvepia,
o musės zyzimas vis requiem
motinos barščiai jau baigia pražilti
tėvas jau gailisi langus sudėjęs

O sakė atjos ant žirgo putoto
(gal ne bėda, gal tik puslapio nieks neatvertė)
ir žiūriu toliau
į aistringą sodo takelį

Jau duona kamaroj žiedyja
ir moterys rauda nabašniko
motinai spaliai veidą nukloję
ir tėvas jau žagrės nebpakelia.

Seniai net ausyse žirgai neprunkščia
nuo vilties apkurtau
iš pasiutimo apsimetus laume
plaukus susiverpiu

tada atsistoju ir išimu drugius sudžiūvusius
iš lango rėmų juodų
ir išnešu viduržiemį ant sniego -
viltis juk miršta paskutinė...