Barbelės vakarā

Kėik jausmū vėsuokiu vėrtovie prismega –
Kuožnamė plīšelie tūkstontēs vaizdieliu
Nu patiuos vaikīstės, nu sapnū par mėiga
Lig dėinuos ka liektė jau sparnus pakielē

Bova švėntas dėinas, merkinīčiuo ėivas,
Baltas užlaidelės ė išplautas grindis,
Poušė vėsa asla ėlgas medė rėivės
Tarsi truobuos gruožiou specelē supintas.

Ė svetiū iš kaima privažious so ratās
Bruolių, sesėrielių iš abejū pusiu
Mama nu pat ryta soktėis jau ipratus
Vėrė, kepė, nešė šaldytė i rūsi

Vėrtovie pri stala siesės jau praalkė
Po bažnyčės chuoru, pamaldū ėlgiausiu
Ė karto kalbiesės kāp par kuokė talka,
Ė išgers bornelė kāp svetems priklausa

Bet Barbelē krieslā vėrtovės labiausē
Īr i širdi krėtė vakaruoniu laika,
Ka no stala lėmpa skleidė švėisa blausė
Ė vėsė darboutėis buva nusiteikė

Mama mins ratieli, soks linini siūla
Į dėdiausė špoulė bėrbontė nu greitė
Bruolē, sesėrelės sava galvas kūlė
Skaičiu ėlgas stėrtas sāsvinius suraitė

Tievs pri stala dėrba – veltinius roliava
Nu trīnėma ronkas skeldiejė kāp lėntas
Uns niūnious dainelė aple žali kleva,
Žovosė kareivė baisē liūdna lėmti

Vo maža Barbelė veizas i tus darbus
Ė priējus tīlē kalbas ne su vėino
Arba asluo koitas, kor pro longa skvarbas
Rodėnėis naktelės gelsva mienesėina

Bet ėlgā netrokos Barbė jau pri stala
Sied prīš tieva, klausuos tū dainū ėlgiausiu,
Nu lėngvū dūzgėmu šėrdės saltė sala
Merkies platės akis ė pasaulis blausies

Paskou ana jota – mamas šėltas ronkas
Anou rėnginiejė i luovelė kielė
Kol palaimas vieju skepetelės blonkės
So mėigū pasaulio tylē susivielė