Ištirpsiu su svajone lūpose

Nuvytus laikui, užmigus upei,
Užšaldė sielą gelianti tamsa,
Teliko guostis tik šešėliams,
Aplankantiems mane sapne.
Nesudvejosiu nert į miglą,
Juk ten užuovėja akmens,
Žydės ir saulei melsis gėlės,
Ir metų kaitą vėlei lems.
Paliksiu amžiams atsimerkęs,
Stebėsiu plaukiančius pūkus,
Kurie kutena laumės juostą,
Ir lydi vakaro sapnus.
Išaudžiau rūkui ryto maršką,
Supyniau vasarai kasas,
Su juoku varvančiu teptuku,
Šėliodavau aš po lankas...
Dar krykštaus saulė, tirps mėnulis,
Šalna dar kandžiosis rytais...
Galbūt atklys dar mūs daina...
... bet pavargau ir šią minutę,
Te mano pasaka baigta...

    S. besiilsintiems poetams
    2003