Kartėlis be eilių

Balto ledo kančios užlipa į aisbergą,
Nutiksėjęs laikas tik sukausto kūną,
Rausvos saulės gūžta-palieka mane sugrūstą
Mitai byra nuo šešėlio ir liejasi ledu. Kaip žvarbu!
Mintis  kerojas ašigalio pusėn...
O gal mirtis? kas žino?
Dievai apleido, sąmokslą surezgę
Ir užmetė kilpą be vaisingo masto.
Snaigės puošia? ne jos paruošia į kelionę
Blyksniai properšose, ligi šiolei šaukia vardą jo
Bet kaip džiugu matyt, kai atsimerkia akys gilios.
Palengva... skaitydamos ne knyga, o mane.
Bet vis  vėsu, be lagamino ir
pingvinų palydos tam kieme.
Kad tik galėčiau virsti kempine,
ir negalvoti ką pamiršo mūs likimas.
Bet vis dėlto aš miegu užmušta,
Ne pasaka, o realybė pamesta.