Pasaka apie Apuoką I

Lazdynė nešėsi lazdą. Paprastą, beržinę, dar net keli gležni lapeliai vėjyje lingavo.
- O tau, Apuokai, teks nešti puodą, - tarė Lazdynė vos įžengusi pro duris.
- Jei jis tik ne juodas, bus nuneštas puodas, - entuziastingai sušuko Apuokas, pašoko ant kojų, atidavė pagarbą motinai ir dideliais greitais žingsniais išžingsniavo pro duris laukan.
Lazdynė didžiavosi savo sūnumi. Mėgo sakyti, kad užaugęs jis tapsiąs poetu. Pats Apuokas sakė, kad poetais tampa tie, kurie neįgyvendina savo gyvenimo tikslų ir nuo mažumės svajojo tapti geru dėde Kosmonautu.
- Kosmonautu būsiu aš, laivas mano į žvaigždes nuneš! – šitai jis pasakė pirmą kartą išvydęs Skraidantį Laivą. Tada jam ėjo tik ketvirti metukai, bet vaikas jau buvo protingas. Mokėjo ir savo dvidešimt pirštų suskaičiuot, ir vardus jų išvardyt. Kai dar meteliais paaugo, suprato, kad jie – Siamo dvyniai, todėl ir suaugę visi. Tik jam skaičiuojant aštuntuosius metus kažkas paaiškino, kad pirštai nėra atskiros mąstančios būtybės.
- Štai tau puodas, mama, įnešiau aš jį į namą! – Lazdynė atsisuko išgirdusi sūnaus balsą ir nustebo, kaip jis taip greit apsisuko.
- Aš sukuos greičiau, nei spėji pasakyti: „Čiau! “, - laimingas išsišiepė Apuokas ir motina negalėjo susilaikyti taip pat nenusišypsojusi.
Lazdynė pagriebė savo atneštą lazdą ir įmetė į puodą.
- Šiandien virsiu sriubą iš kirvio koto. Juk mėgsti sriubytę, Apuokėli, - ji meiliai čiauškėjo ir vieną po kito metė įvairius ingredientus į sriubą: vandens, druskos žiupsnelį, šaukšta pipirų, o paskui ir patį šaukštą. Šią sriubą ji pradėjo virti kažkur išgirdusi, kad gera šeimininkė ir iš kirvio koto sriubą išverda. Receptą ji pati sugalvojo, ir dabar per kiekvieną svarbesnę progą arba šiaip gerą dieną virdavo šią sriubą. Apuokas ją tiesiog dievindavo ir jam visai nenusibosdavo kasdien ją valgyti.
- Kai aš puodą nešiau, įkvėpimą pagavau, - nedrąsiai prasitarė Apuokas.
- Nieko baisaus, sūnel, visiems žmonėms kvėpuoti reikia, - bandė nuraminti jį Lazdynė, bet Apuokas nesiklausė.
- Aš ne apie tai... Oras tai gerai. Bet pagavau aš norą skristi ir svetimas šalis išvysti.
Lazdynė išsigandusi susmuko ant kėdės ir nuo išgąsčio didelėm akim stebėjo kaip Apuokui ant nugaros kalasi sparnai. Tada Apuokas pamojo motinai, apsisuko ir išskrido pro langą, o iš to išgąsčio Lazdynė net nuo kėdės nugriuvo.
Danguje švietė saulė ir plaukė debesys. Apuokas jau seniai galvojo, kad debesys pagaminti iš cukraus vatos, kurios jam teko laimė vieną sykį paragauti. Jis ištiesė ranką, atkabino gabalą debesies ir godžiai susikišo į burną. Debesis buvo minkštas ir saldus, dar saldesnis už cukraus vatą.
Apuokas pagalvojo, kad jei kada nors turės pinigų, miegos ant pagalvės, kurios viduje bus ne paprasta, o cukraus vata.
Norėjo jis dar ir į saulę nuskristi, bet prisiminė kažkada girdėjęs apie Ikarusą vaškiniais sparnais, kuris skrido į saulę ir sudegino sparnus, todėl Apuokas nusprendė skristi į miestą. Ten visi žmonės gyvena kitaip – kad būtų daugiau vietos, pasistato aukštus namus ir visi į juos sulenda. O likusią vietą naudoja ne ganykloms ar miškams, o kitiems pastatams.
Apuokas pagalvojo, kad net jei kada nors turės pinigų, negyvens mieste.
Vaikai, žaidę kiemuose, žiūrėjo į dangų, mojo rankomis ir rėkė: „Žiūrėkit, kažkoks apuokas skrenda! “
Apuokas pagalvojo, kad jei kada nors turės pinigų, uždraus vaikams rėkauti.
Mieste kažkas užsirūkė ir stipraus tabako dūmai rangėsi kaip gyvatė ir kilo aukštyn ir aukštyn į dangų, kol pasiekė Apuoko nosį.
Daugiau Apuokas nebegalvojo. Tik apsisuko ir grįžo atgal į namus. Lazdynė vis dar gulėjo ant žemės, bet pamačiusi, kad sūnus jau grįžo, pakilo kartu su kėde ir vėl sėdėjo kaip sėdėjusi.
- Daug, mama, aš mačiau, bet kai ką supratau. Visur neblogai, bet geriausia, kai yra namai.
Lazdynė labai apsidžiaugė sūnaus patriotizmu ir leido sau dar kartą nuvirsti nuo kėdės. Virsdama net neišgirdo, kaip Apuokas nedrąsiai prasitarė, kad už namus dar geriau danguje.
Kai Lazdynė atsistojo, nukėlė puodą sriubos nuo ugnies ir padavė Apuokui valgyti. Suvalgius sriubą jam nukrito sparnai ir dingo įkvėpimas, ir jis vėl buvo toks kaip visada.