Savaiminis apsivalymas

Nemėgėjų klubas rinkdavosi sekmadieniais, kai savaitės darbai jau buvo nugręžę devyniolika prakaitų, nevykęs šeštadienio koncertas vykusiai aptartas kaimynų tarpe, o rytoj ateisiantis pirmadienis vien savo pavadinimu galėjo sukeikinti žmones. Šiandien nemėgėjai rinkosi nepunktualiai - paskutiniojo nario teko laukti ilgiau nei keturiasdešimt minučių. Jiems visiems labai nepatiko vėlavimai, bet žadintuvų jie irgi lygiai taip, o gal net ir labiau, nemėgo. Pirmasis pasisakė pirmininkas (pirmininkas visada kalbėdavo pirmas, ir dėl to klubo nariai į jį žudžvilgsniavo).
- Mane taip nervuoja garsai!
- Nervina. Reikia sakyti „nervina“, nes „nervuoja“ reikštų...
- Aš kalbėti moku, nereikia kabinėtis. Nekenčiu, kai kabinėjasi.
Dabar dauguma nemėgėjų piktai gręžiojosi į nesusipratėlį pirmininko kalbos pertraukinėtoją. Niekam nepatinka, kai kasnors nereikalingais komentarais ilgina susirinkimų laiką.
- Taigi. – atsikrenkštęs tęsė pirmininkas. – Mane labai nervuoja - ar nervina – manau, dauguma sutiks, jog didelio skirtumo čia nėra, – salėje pritariamai kinkavo galvos, net ir ta, kuri ką tik dar laikėsi savo nuomonės. Toks visuotinis pritarimas šiek tiek suerzino klubo narius: kiekvienas tikėjosi galėsiantis dar kartą piktai pažvairuoti į nepritariantįjį. Primininkas kalbėjo toliau:
- Garsai turi savybę tapti triukšmu. Triukšmas trukdo susikaupti, miegoti, ramiai pavalgyti, ramiai pasėdėti, ramiai pavažiuoti ar kąnors sugalvoti. Ne taikos pasaulyje turėtų linkėti visos misės, siekiančios grožio karalienės titulo, o tylos pasaulyje. Na, bent jau aš linkėčiau taip.
Salėje nuvilnijo maloni juokelio bangelė. Bet nedidelė. Klubo nariai nemėgo didelio šurmulio. Po vidutinio ilgumo diskusijos pasisakė primininkui iš dešinės sėdintis narys:
- Laba diena, kolegos. Mes jau esame kalbėję, kaip mums nepatinka lėti žmonės arba labai greiti, arba kad ir pardavėjos: jos visada grąžą supila į tą, atsiprašant, šūdlėkštę, iš kurios baltus centus išsirinkti yra visiškai beveik neįmanoma. Jos taip daro, nors tu ir laikai atkišęs tą savo ranką joms prieš pat nosis. Aš dar pagalvojau pagalvojau ir beveik supratau, kad galima viską labai nesudėtingai apibendrinti: labai nemėgstu žmonių savybių. Tos savybės dažniausiai būna blogos arba bent jau kaipnors keistos. Maždaug devynesdešimt penki procentai savybių nėra mėgstamos. Statistiką kol kas sugalvojau pats, tačiau, sutikite, ji visiems turėtų būti priimtina, ir gal net nėra reikalo daryti rimtus skaičiavimus ar apklausas.
Beveik visa salė sutartinai sutarė. Gal dėl to, kad taip galvojo, o gal todėl, kad norėjo kuo greičiau išsakyti savo nemėgiamybes. Taip diskutavo nemėgėjų klubas iki pat pusės aštuonių vakaro, kai važiuoja paskutinis troleibusas, spėjantis namo parvežti dar prieš „Teleloto“.

Toje pačioje gatvės pusėje esančiame prekybos centre išstorusi moteris žvalgėsi pyragėlių lentynose. Jos vežimėlyje jau gulėjo nemažai saldumynų, tačiau vietos kitiems taip pat buvo likę.
Tai jau šešiolikti metai, kai ji serga ėdra. Kaskart, prisikimšusi pyragų ir sviestų, moteris pasunkėdavo dar keliais šimtais gramų, o jos apnykusi siela alktelėdavo vis labiau. Kiekvieną kartą, einant į parduotuvę, siela mosuodavo šeimininkei produktų sąrašu (bent du vidutinio dydžio draugai; vienas mylimas vyras; mažesnio dydžio drabužiai; trys geri (ar bent apygeriai) vaikai), bet ši tik piktai burbteldavo, jog jos gyvenimas ir taip „super“ ir viską, ko jai iš tikro reikia, ji randanti saldumynų skyriaus lentynose. Šiandien siela paskutinį kartą maldavo nupirkti kąnors ir jai. Neturėjo jėgų verkti. Kai vėl liko neišklausyta, tiesiog išsiropštė iš riebaus kūno ir nuskriejo už devynių jūrų, miškų ir kalnų į pasaulį laimės ieškoti.
- O gal stoti į partiją? – balsu pasvarstė išstorusi moteris, prekybos centre čiupinėjanti šokolado indelį.

Centrinėje stotelėje sėdėjo žvejys.
Viena moterytė, į sostinę atvykusi iš provincijos,  nekintamai kaimiete savęs nelaikanti, bet ir miestiete vadintis dar nedrįstanti, ji dirsčiojo vis, galvojo, gal ir neblogas būtų žentas, jeigu tik apsirengtų kažkaip moderniškiau. O tas, verslo vadybą studijuojantis šviesiaplaukis, juokėsi juokėsi. Labai neperspektyvu juk. Ir kas taip vaikšto: vidury miesto su šitokia meškere.
Prie pat šaligatvio krašto stovinti nekuklios išvaizdos mergaitė, naktimis pildanti poezijos meistravimo įdirbio aruodėlį, staigiai išsitraukė šokolado popierėlį ir ant jo iš dredų ištrauktu pieštuku  užsirašė (užrašų knygelės nesinešiojo, rašydavosi viską ant servietėlių ir maisto pakuočių. Tai labai erzino jos brolį, jau senokai supratusį, kad šitaip ji elgiasi tik norėdama susikurti autentišką meninininkišką spontaniškumą, vėliau papublikuojamą bent jau pažįstamų tarpe) „troleibuso vielos it žvejo tinklai, viskas jam priminė paliktas vandenynų tuštumas“, o paskui sustingo besirimuojančių žodžių ieškančia ameba.
Žvejys įlipo į šeštą troleibusą ir nuvažiavo juo iki pat Neries kranto, tos vietos, kur kimba.
Susitaisė viską kaip priklauso, užmetė meškerę ir pagalvojo: „Jeigu tik kas nors čia vyktų, susirasčiau draugų. Dabar tiesiog nebūtų apie ką su jais pasikalbėti. O draugai kalbasi: ir prie arbatos, ir parkuose. Tik ne apie orą – oras čia kartais pakvimpa, ir reikia jį džiugiai uostinėti, o ne aptarinėti. Tai ką aš pasakyčiau? Mačiau kaimietę miesto centre? Troleibuso laidai man primena tą kabelį, kuriuo užpernai iš kaimynų elektrą vogėme? Ar kad jau penktą kartą mano akcijų vertė kilstelėjo aukščiau, nei prognozavo didūs žmonės? Ne. Kažkas visa tai jau yra sugalvojęs ir pasakęs už mane. “
Čia jau devintą kartą šį mėnesį užkibo auksinis žuvelius (žuvelės, pagal naująją tvarką, ilgiau nei visada, mėgavosi neršto atostogomis). Žvejys, kaip įprasta, paprašė pratęsti jo gebėjimo pasiversti nematomu teriminą, tada iškart susidėjo žvejybos atributiką į kuprinę ir nuėjo į stotelę laukti šešto troleibuso.

Dievas atplėšė voką ir perskaitė angelo atneštą ataskaitą: „Šią savaitę nusižudė dar septyni nemėgėjų klubo nariai; Dėl ėdros kūnus paliko keturiolika sielų; Neryje išsiųsti du namatomumo noro pildymo papildymai“ „Pildymo papildymai“ – mintyse susijuokė Dievas. „Na ir lingvistika, tačiau skaičiai teisingi. Ir labai džiuginantys. Kas ta Nojaus arka, ir Vezuvijaus išsiveržimas – niekai. Kaip gerai, kad išradau Darviną. Man patinka evoliucija. Šitie žmonės susinaikina patys. Šita žemė yra savaime apsivalanti. Mėgstu evoliuciją. Papildymo papildymas – na ir lingvistika. “