Sargas

Spragtelėjo degtukas ir lėtai lėtai užsidegė žvakės knatas. Aplink tamsu, tik mažas šviesos pluoštelis apšviečia juodą žemę. Retai čia ateinu. Ne todėl, kad negalėčiau ar nenorėčiau. Retai ir tiek. Gal truputį baimė seka iš paskos?..
Apsidairau. Kur ne kur žiba šviesos, išplėšdamos iš tamsos po gabalėlį realybės. Tylu, tik vėjas kedena senus lapus ir šviežiai iškritusį sniegą. Bet užuodžiu žemę. Tokiu metu čia lankosi retas. Bet aš, jei tik įveikiu baimę, užeinu. Gera čia. Keistai skamba, bet gera. Tik žodis „kapinės“ man nepatinka, taip pat ir „amžino poilsio vieta“. Tačiau kaip kitaip pavadinti? Trukteliu pečiais...
Pasigirsta žingsniai. Širdis... kas jai? Atrodo, kad sprogimas išjudino ją ir niekada nebesustos arba nuo didelio greičio išsikvėps anksčiau laiko. „Čia tik vėjas. “ – bandau būti drąsus.
- Čia ne vėjas. – Nuskamba žodžiai iš tamsos. Balsas vienas, tačiau atrodo, jog kalba minia žmonių.
Viskas, man jau gana! Bandau atsistoti, bet baimė tokia didelė, jog kojos įauga į žemę, tapdamos dviem kolonom.
- Nebijok, - šypteli kažkas iš tamsos. – Man gyvieji nerūpi.
Įsižiūriu. Nieko, visiškai nieko. Palauk!.. Kai keletas žvakių blyksteli ryškiau pamatau – aukštą žmogų, su gobtuvu, įsisupusį į mantiją.
- Puiki maskuotė. – mano dantys kalena taip, jog atrodo, kad būčiau šiaurės ašigalyje.
- Čia mano išeiginė eilutė. – Purkšteli balsas, atrodo, kad griaudėja minia.
- Aaaa... – kvailai numykiu, bandydamas atplėšti nuo žemės bent vieną koją.
- Ar galiu prisėsti? – linkteliu ir tamsus pavidalas, išeigine eilute, sėdasi šalia manęs. Keista, tačiau šalčiau nepasidarė. Gal vėjas nurimo? Įsiklausau, seniai begirdėjau tokią tylą, net žvakių spragsėjimo nesigirdi. Giliai įkvepiu ir...
- Aš – Sargas, - nespėjus man prasižioti prabyla sėdintis šalia manęs. – Vėlių Ramybės Saugotojas, bet draugams, tiesiog Sargas. – Tyliu. Ką galiu sakyti? Pasitrinu akis. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Neišnyko. Gal įsižnybti sau, kad pabusčiau?..
- Nerekomenduoju, – vėl atsigręžiu į gobtuvo šeimininką. – Tu nemiegi, o įsižnybus liks mėlynė.
- Gerai, jau gerai. – Galop spjoviau į visas baimes ir ištariau aš. Dabar jau tikras smalsumas pagavo mane. – Drumsčiu ramybę?
- Nebent savąją... – Mąsliai ištaria Sargas.
- Tai kodėl dabar štai kalbi su manimi?
- Juk paprasta. Ėjau savosiomis valdomis ir pamačiau tave. Nutariau praskaidrinti tau naktį. Juk geras pokalbis niekada e pro šalį, o ir naktis greičiau pralekia.
Dabar šypsausi aš. Tikrai sapnuoju. Sėdžiu viduryje kapinių vidurnaktį ir kalbu su... savim? Sargu? Vėlių Ramybės Saugotoju?
- Kaip gavai šias pareigas? – Klausimas šaute iššovė.
- Dar būdamas gyvas mėgau šią vietą, – tamsus pavidalas, greičiausiai ranka, pakyla ir apveda kapines. – Mirties patale tegalvojau: Kas saugo mirusių ramybę? Ir kas gali ją drumsti?.. Tad išnirus šiapus tapau tuo, kuo esu dabar.
- Kam šiapus, kam anapus. – Suniurnėjau po nosim. – Ar gavai atsakymus į savo klausimus? – Vis realiau ėmė atrodyti nerealus pavidalas šalia.
- Na, į pirmąjį, akivaizdu, gavau. – Sargas nuslopino savo daugiabalsį balsą ir pratęsė maloniu tembru: - O štai antras – nesibaigiančių diskusijų tema.
Kurį laiką abu tylim. Tačiau man jau ima niežėti liežuvį, tad ruošiuosi dar kartą paklausti. Tik Sargas jau kelintą kartą užbėga man už akių:
- Yra įvairių nuomonių, tačiau aš tau jų nedėstysiu. Papasakosiu tik tai, su kuo teko susidurti pačiam. Taigi, ramybės drumstėjų teko sutikti dvi rūšis. Tai gyvieji ir mirusieji. Su gyvaisiais lengviau. Jie vis negali patikėti, kad jų artimas žmogus mirė, tad vis eina ir eina čia. Tačiau gyvieji yra įsitikinę laiko galia – anksčiau ar vėliau jie nurimsta. – Sargas nutyla. Vėl grįžta garsas į kapines: vėjas, su lapais ir sniegu, žvakių traškėjimas, naktinės varnos karstelėjimas ir tolumoje lojantis šuo.
- O mirusieji? – klausiu, nors jau neabejoju, kokį atsakymą išgirsiu.
- Mirusieji... Didžiausias sunkumas su tom vėlėm, kurios atsisako patikėti, jog yra mirusios. Jei tai vidutinė ar silpna vėlė – asmenybė, tai jos teritorija labai ribota, - Sargas vėl ranka apveda kapines. – Bet pasitaiko unikalių, kurios pereina visus mano sukurtus barjerus ir patraukia į gyvųjų pasaulį.
- Ir kas tada? – Uždegu dar vieną žvakę, kad bent kažkuri realybės dalis būtų prieš akis.
- Na, - Sargas gūžteli pečiais, bent jau man pasirodo, kad gūžteli, - tai nebe mano kompetencija. Paskui tas vėles pasiunčiami Įtikinėtojai. Jie ir atsako už sugrąžinimą.
- Ne gi, - klausimai patys kyla galvoje, o liežuvis, lyg būtų ne mano, beria juos vieną po kito, - tik mirusios vėlės supranta laiko esmę? – Galiu prisiekti, jog Sargas nusišypsojo, nors jo veido nemačiau.
- Ar žinai, tokį žodį kaip Amžinybė? – Man linktelėjus jis pratęsė. – Tai vienintelis laikas, kurį mes turim. Keičiasi tik formos. – Suūkia pelėda. Seniai girdėtas garsas. Įdomu, kuriam medyje ji tupi?
- Tai tos nesusipratusios vėlės taip visą Amžinybę ir blaškysis tarp čia ir Ten...
- Kol save ribos, tol tokios ir bus.
- O kaip tos ištrūkusios?
- Jos kaip piktybinis parazitas – kur pasisuks, ten nelaimes atneš.
- Ar po mirties nebelieka teisės rinktis?
- Ji visada ir visur yra. Tačiau ta teisė turi priklausyti visiems. O tos pabėgusios nori ją iš gyvųjų atimti.
- Įsivaizduoju... – Sumurmėjau prisiminęs poltergeistus, apsėdimus ir panašius dalykus.
Pirmoji mano uždegta žvakė užgęsta, uždegu trečią ir ketvirtą. Šį kartą vietoj ramybės aplankė žinojimas, tamsiu pavidalu su išeigine eilute.

Neišgirdau nutolstančių žingsnių. Kai baigė degti antroji žvakė dirstelėjau į žvaigždes. Jos blausėsi. Rytas palengva beldėsi į šį pasaulį. Sušalau. Šį kartą ne iš baimės. „Palinkėkime vieni kitiems – Ramybės. “ – netikėtai prisiminiau.
- Ramybės. – Sušnibždėjau nueidamas. Žinojimas, kad jos reikia ir mirusiems, glumino.