Rašyk
Eilės (78164)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ši istorija prasidėjo Lotynų Amerikos Šiaurėuje. Tas vakaras, kai antropologijos profesorė Tania Hokmark sėdėjo prie savo palapinės ir mąstė, buvo šiltas, o dangus buvo nudažytas rausvais atspalviais. Toks oras būdingas tokio klimato teritorijoms. Taip pat čia vakarais dažnai sutiksi įvairiausius mašalus, kurie ištisą naktį neduoda keliautojams ramybės...
  Gurkšnodama žolelių arbatą, kuri taip nuramina po sunkios darbo dienos Tania galvojo apie ekspediciją, kuri truks dar tris savaites, jei jų komanda nieko neras. Tania su dar keliais mokslininkais iš Jungtinių Valstijų  ir Kanados ieškojo senųjų Pietų Amerikos civilizacijų rašmenų, nes, dalis Europos, JAV, Kanada ir Peru, įsijungė į pasaulinio masto projektą, skirtą šifruoti Inkų, Majų ir Actekų raštą. Tania žinojo, jog užmačia didžiulė, tačiau būtent ji inicijavo ekspediciją į šią Lotynų Amerikos dalį. Ir nors visa tai ne jos sritis – ne antropologija, bet vis vien – tai buvo projektas, įkvėpęs Tanią naujovėms.
  Jaunoji mokslininkė prasėdėjo prie laužo iki pat sutemų. Šalia jos ūmai atsisėdo archeologas Janas Vabsteris. Jis taip pat jaunas ir guvaus proto. Dirbo su Tania nuo pat studijų laikų. Abudu turėjo bedrų interesų ir dažnai naudingai pasiginčydavo įvairiais klausimais.
- Tania, - dialogą pradėjo Janas – jau vėlu. Ryt  mūsų laukia dar dvidešimt kilometrų su trisdešimties kilogramų manta. Ar tau neatrodo, jog pats laikas eiti ilsėtis?
- To mes čia ir atvykome. – Sarkastiškai atkirto Tania. - Dirbti!
- Regis labai vargina sėdėti prie laužo ir galvoti? – Dar sarkastiškiau išrėžė Janas.
- Nesijuok, - surimtėjo jaunoji antropologė – galvoju apie tai, kokie bus mūsų tolimesni žingsniai. Čia jau esame ketvirtadalį mums skirto laiko, tačiau darbas dar nedavė vaisių.
- Na jau, nebūk tokia nekantri. Gal jau ryt rasime ką nors įpatingo.
- Iš kur tu žinai?
- Spėju!
  Su lig tais žodžiais Janas atsistojo ir nuėjo palapinės linkui. Tania dar pasėdėjo ir pamąstė. Paskui lėtai atsikėlė ir nuėjo gulti. Ji taip ir užmigo su mintimi, kad ryt išaus nauja diena, kartu atsigabendama daugybę naujų atradimų...
  Nors pirmieji saulės spinduliai gelsvai nudažė žalią ir kalvotą kraštovaizdį, mokslininkų grupė dar neskubėjo keltis. Tik po gero pusvalandžio visi pradėjo išsijudinti.
  Per pusryčius jie aptarė būsimos kelionės maršrutą. Dar po valandos vsi krovėsi mantą ir rikiavosi kelionėn. Netrukus biologas Džonas Soteris, jo dukra Ingrida – taip pat biologė, paleontologas Merberis Hačesonas, geologė Vanesa Džonson ir Janas su Tania pajudėjo pietų kryptimi. Pusdienį žingsniavo tropiniais miškais sustodami kas valandą pailsėti. Daugybę kartų jų dėmesį patraukdavo urvai arba kitokie paslaptingi dalykai, tačiau bergždžiai. Galiausiai po piet,  per pertraukėlę komanda ištiesė savo palapines ir susikūrę laužą ruošėsi didžiąjam dienos pailsėjimui. Tik viena Tania gerdama ledinį šaltinio vandenį iš nedidelio patogaus buteliuko stovėjo ir giliai susimąsčiųsi žiūrėjo į neaukštą kalną. Prie jos priėjo Merberis.
- Statykis palapinę, – (jis garsėjo tiesmukišku charakteriu) – visi ruošiasi poilsiui!
- Man reikia būtinai ten patekti! – lig negirdėjusi Merberio žodžių atsakė Tania.
- Kur?
- Prie to kalno.
- Kam?
- Matai tas plikas uolas? – Tania mostelėjo ranka – Ten gali būti kas nors įpatingo!
- Tania, mes ištisą savaitę kliuvom už tokių vietų, – paprieštaravo paleontologas -  Ir ką? - Šnipštas! – Skėstelėjo rankomis.
- Aš vis vien ten eisiu.
- Na, tu nesukalbama. Bet jeigu ten eisi tu, eis ir visi.
- Bet jie gali nesutikti...
- Eis tas, kas sutiks.
  Netrukus Merberis su Tania stovykloje jau pasakojo ką ketina daryti. Skeptikas Džonas eiti nesutiko, bet jo dukra paprieštaravo. Galiausiai prisidėjo ir Janas, taigi jie keturi patraukė prie plikųjų uolų pakalnėje. Mantos nesiėmė, nes stovykla nuo jų tikslo beveik čia pat.
  Kai Merberis, Tania, Janas ir Ingrida priėjo prie uolų, juos pasitiko pasibaidžiusių paukščių būrys.
  Mokslininkai išsiskirstė ir pradėjo savo ieškojimus. Antropologė Tania sustojo, atsikvėpė ir ėmė akimis tirti medžiais apaugusią vietą. Jos dėmesį patraukė vijokliais apsiraizgiusi juoda dėmė uolos šone. Ji ten ir patraukė. Kai priėjo prie pat,  juodoji dėmė virto nedidele ertme, pro kurią nieko nesimatė
- Kolegos, kažką atradau! – Sušuko Tania.
Po kelių minučių visi susirinko prie ertmės.
- Kaip jūs manote, - paklausė Tania – ar ją praplatinus ir ten įėjus ką nors rastųme?
- Nepabandę nesužinosime. – Tarė tiesmukiškasis Merberis ir smogė nedideliu kujuku per uolą.
Iš karto žemėn nusirito atskilę uolienos gabalai.
- Ji smiltinės kilmės ir trapi – tarė Ingrida – nesunkiai suskaldysime.
- Tai imamės darbo! – sušuko Janas ir pradėjo skaldyti uolą.
Netrukus dirbo visi. Po gero ketvirčio valandos ertmė jau buvo tokia didelė, kad pro ją galėjo praeiti žmogus.
  Pagaliau visi vienas po kito suėjo į olą. Ten iš syk mokslininkų akys suskaudo nuo tamsos. Visi užsidegė žibintuvėlius...
  Niekas neapsakys to jauismo, kurį pajuto intelektualai šviesoje pamatę, kad atsidūrė kriptoje.
Ingrida uždegė sausą balkį ir įkišo į tarpą sienoje. Visas kambariukas prisipildė šviesos. Kripta pasidarė visiškai šviesi. Mokslininkai pamatė du taisyklingo stačiakmapio formos sunkaus akmens karstus. Jie stovėjo prie atskirų sienų. Virš kiekvieno buvo tai, ko komamda konkrečiai visą laiką ieškojo – senoviniai rašmenys!
- Ar galvojate apie tą patį, ką ir aš? – paklausė Janas.
- Būtent. – pritarė visi kiti.
  Mokslininkai nosis ir burnas užsidengė skarelėmis ir priėjo prie karsto iš kairės. Visi keturi atsirėmė į sunkią plokštę, dengusią karstą ir ėmė stumti. Dandgtis ilgai nejudėjo, bet pagaliau pasidavė ryžtingiems žyniukams ir su didžiausiu trenksmu nukrito ant žemės suduždamas į šipulius...
  Komanda sutartinai pažvelgė į karsto vidų. Jame gulėjo vyro palaikai. Mokslininkai nusistebėjo, kad per tiek šimtmečių kūnas palyginus dar gerai išsilaikęs.
- Ką gali apie tai pasakyti? – Ingridos paklausė Tania.
Ingrida metė patyrusio mokslininko žvilgsnį į palaikus. Tylėdama ir jų neliesdama ji apžiūrinėjo juos porą minučių. Galiausiai tarė:
- Iš visko spręndžiant mirė nuo sunkaus sužeidimo į krūtinę. Iš pažiūros atrodo, atsižvelgiant į  tokias sąlygas, kad jis mirė prieš penkiasdešimt metų, tačiau...
- Tačiau priėjimas į šią kriptą ir užrašaiant sienos šaukte šaukia, kad tai Inkų kapavietė. – papildė Ingą Janas.
- Bet tai neįmanoma. Senovės civilizacijos išnyko prieš šimtmečius, dar per atsikraustant kolonistams į Ameriką. Kūnas seniai turėjo būti sudūlėjęs. – paprieštaravo Merberis.
  Mokslininkai dar ilagai mąstė, kol Tania pasiųlė atidengti kitą karstą...
  Neilgai trukus jie suprato, kad neįveiks dangčio. Jie grįžo į stovyklą, viską papasakojo abstulbusiems kolegoms ir pasikvietė juos pagalbon.
  Kai net ir skeptiškasis Džonas atsidūrė kriptoje, mokslininkai pradėjo tartis, kaip karstą atidaryti.
- Gal tiesiog suskaldom dangtį? – patarė Marberis.
- Ne, - paprieštaravo Vanesa – galime pakenkti palaikams.
- Tai ką siūlote daryti? – paklausė Džonas.
- Atydarysime. – piktai tarė Merberis.
Komanda kaltukais padarė tarpą tarp dangčio ir sienelių. Netrukus visi stipriai įsirėmė į plokštę ir pradėjo stumti. Prakaitavo apie penkias minutes. Galiausiai damgtis nukrito, o kartu ir mokslininkai išpilti prakaito suklupo ant žemės. Ten pabuvo minutėlę mėgindami atgauti kvapą.
- Ar nebūtų metas pažvelgti į kapą? – paklausė Tania.
- Taip ir padarysime. – pritarė Džonas.
  Mokslininkai pamažu atsistojo ir su jauduliu pažvelgė į karstą...
  Tai, ką jie pamatė, šokiravo visus iki pat širdies gelmių. Vaizdas buvo toks, kurį jie prisimins visą savo gyvenimą. Ne. Tai ne siaubingai sudarkyto negyvėlio klaikus vaizdas. Anaiptol. Į nelygias kriptos lubas žvelgė nuostabaus grožio merginos veidas. Komanda dar ilgai negalėjo atsikvošėti. Galiausiai Džonas prakalbėjo:
- Kaip jūs tai paaiškintumėte, draugai?
- Neįtikėtina. – Ingrida.
- Peršasi mintis, kad ji profesionaliai paslėpta žudiko auka, - Merberis - bet...
- ... iėjimas buvo visiškai uždarytas. – Tania – viskas čia apaugę samanomis. Jeigu nusikaltimas būtų įvykdytas prieš penkiasdešimtmetį, nesistebėčiau. Bet kūnas nesuiręs. Visiškai sveikas.
- Ir be to – įsiterpė Vanesa – žudikas taip dailiai neguldytų Negyvėlio į karstą. Kas svarbiausia nusikaltėliams?
- Kuo greičiau paslėpti įkalčius? – Ingrida.
- Būtent. – Vanesa.
- Ir žudikas aukos nerengtų išnykusios civilizacijos tradiciniais rūbais. – Netikėtai įsiterpė Janas.
  Visų žvilgsniai nukrypo į merginos kūną.
- Brangūs kolegos, - kreipėsi Tania, – atrodo, kad mums mestas iššukis. Mums lemta atskleisti šą paslaptį... Drąsiai paimkime baltą pirštinę nuo žemės!
*******************************
  Daktaras Ričiardas Boltonas – jaunas teismo medicinos ekspertas jau stovėjo ant mokslinių tyrimų centro pastato stogo. Šalia jo buvo pora kolegų ir artimiausias bičiulis – chemikas Oldas Gvenčeris. Jie visi kažko nerimastingai laukė. Tas kažkas – tai sraigtasparnis, atgabensiąs garsiuosius Tanios Hokmark komandos atrastus palaikus. Jie jaudinosi dėl to, jog jiems teko galimybė paliesti paslapties, kuri gali apversti mokslinį pasaulį aukštyn kojom raktą. Juos trikdė dar ir tai, kad visos jų viltys gali žlugti. Tai gali būti paprasčiausias nusikaltimas.
  Labiausiai jaudinosi Ričiardas. Ir tik pro dangoraižius atūžęs sraigtasparnio propelerių keliamas triukšmas nutraukė jo mintis...
  Po penkių minučių Ričiardas su savo kolegomis ir Mokslinių tyrimų centro direktore posėdžių salėje gėrė kavą ir tarėsi. Visus domino nepaprastas atradimas. Jie karštai dėl jo diskutavo.
  Į Pietų Ameriką buvo išsiųsta ne viena ekspedicija. Mokslininkai iš viso pasaulio veržėsi pamatyti tą vietą. Ekspertų komanda tyrinėja kriptą. Geologai – uolienas. Istorikai ir kultūrų tyrėjai užrašinėja ir pagal naujausius duomenis mėgina iššifruoti senovinius užrašus prie karstų.
  Taigi, iš pastarųjų mokslinių ekspedicijų buvo gauta daug žinių ir visas jas aptarinėjo Ričiardas su savo kolegomis. Kaip garbės svečiai į susirinkimą buvo pakviesti ir Tania Hokmark su savo komanda. Visų  galvose kirbėjo mintis apie sensaciją, žiniasklaidos pavadintą „Actekų deive“.
  Ričiardas Boltonas šioje istorijoje ypatingas tuo, kad būtent jam bus lemta ištirti jaunosios numirėlės palaikus. Jis laukė su nerimu tos akimirkos, kai galės ją pamatyti – juk jam suteikta galimybė paliesti paslaptį. Jis mintyse nedrąsiai juokavo, kad gal būt  jam pavyks rasti amžinąjį jaunystės eleksyrą, kuris net kūnui per šimtmečius neleidžia suirti...
  Ir pagaliau ta akimirka atėjo. Ričiardas su Oldu jau movėsi baltas pirštines ir dėjosi raspiratorius.
- Jaudiniesi? – Paklausė Oldas Ričiardo.
- Truputį. – Atsakė pastarasis.  – Juk man teko glimybė atskleisti paslaptį! Na, o blogiausiu atveju man teks garbė išaiškinti dar vieną nusikaltimą. - Pasigirdo tempiamos pirštinės pliaukštelėjimas.
Ričiardas prisiartino prie baltos drobės pridengto kūno. Po truputį nuo numirėlės veido nutraukė balto aksomo kraštą. Tada Ričiardo veide atsirado nuostaba ir didžiulis nustebimas. Oldas pradėjo linksmai kikenti:
- Atidengei netuos palaikus, viruti. Čia prieš dešimt metų mirusios moters kaulai...
- Ne juokinga, – pyktelėjo teismo medicinos ekspertas staigiai užklodamas griaučius – taip galėjo atsitikti ir tau.
Galiausiai draugai nuėjo prie reikiamos vietos. Ričiardas nedrąsiai paėmė apklotą ir po truputį jį nutraukė nuo „deivės“ veido.
  „Kokia ji graži“ – pamanė Ričiardas.
  Ir tikrai: nepaisant truputį pajuodavusių paakių, išretėjusių plaukų, susivėlusių blakstienų ir įgavusios keistą blizgesį odos ji buvo pritrenkiančiai graži. Jos primerktos akys beprasmiškai žiūrėjo į Ričiardo veidą...
- Ji nuostabi! – Oldas uždėjo ranka ant Ričiardo peties ir pro jį žvilgtelėjo į „deivę“.
- Ką gi, - tarė Ričiardas – imkimės darbo.
- Seniai reikėjo.
  Pirmiausia ekspertai atliko rentgeno tyrimą. Moters organizmas buvo toks pat, kokia ir išorė – visiškai nepaliestas irimo.
  Galiausiai atėjo metas atverti šį ypatingą kūną ir žvilgelėti į jį kitu kampu. Ričiardas tai ir ketino padaryti...
- Bičiuli, tavo rankos dreba! – Su nuostaba veide šūktelėjo Oldas.
  Ričiardas abejingai pažiūrėjo į pirštinėtas rankas, paskui žvilgtelėjo draugui į akis ir sušnabždėjo:
- O aš net nepastebėjau...
  Jaunasis daktaras grakščiai suėmė skalperį, kol Oldas kruopščiai pažymėjo pjūvio vietą.
- Galime pradėti. – Tarė Ričiardas trumpai pažiūrėdamas į Oldą ir lėtai nuleisdamas įrankį ruošėsi pjauti.
  Bet jo ranka pusiaukelėje sustojo, pradėjo siaubingai drebėti, jo veidą užliejo prakaitas. Oldas su nerimu pažvelgė Ričiardui į akis ir paklausė:
- Ar tau viskas gerai? Juk pjaustai nebe pirmą sykį!
- Nesijaudink bičiuli.
  Ekspertas kita ranka pagriebė drebančiąją ir norėjo tęsti tai, ką pradėjo, bet jį vėl kažkas sulaikė. Galiausiai išmetė skalperį ir susmuko ant gretimai esančios kėdės.
- Na drauguži, - supyko Oldas – nejaugi pirmą kartą matai merginą be drabužių, tuo labiau lavoną?!
- Nejuokinga, - atkirto Ričiardas. Truputį patilėjęs ir atsikvėpęs baigė sakinį – nes mane sulaikė nežinoma  jėga.
- Kas?
- Kažkas. Kažkas, ko negalima paaiškinti žodžiais ir jokia sveika logika. Tiesiog jaučiu, kad negaliu jos pjaustyti.
- Viešpatie, juk ji nebegyva. Leisk man tai padaryti. Nors esu chemikas, bet iš taves daug ko išmokau.
Oldas paėmė skalperį ir priėjo prie kūno. Tačiau lyg būtų nupurtytas elektros atšoko atgal. Paskui, vos atsikvėpdamas tarė:
- Tu teisus. Jos tikrai negalima pjaustyti.
- Bent jau padaryk DNR tyrimus preparatui paėmęs plaukų sruogą. Ten gali būti kas nors įdomaus.
  Kol Oldas ruošė mėginį, Ričiardas jį stebėjo. Lėtai gurkšnojo vandenį ir mąstė apie stebuklus, kurių ir šiais laikais dar būna. Bet jo prasmingas mintis nutraukė Oldo šūktelėjimas. Ričiardas pamatė, kaip iš jo rankos iškrito preparavimo adata.
- Bčiuli, - Oldas, – atrodo tau reikėtų tai pamatyti! Tu geriau tai moki, žvilgtelėk pro mikroskopą.
  Ričiardas susidomėjęs atsikėlė nuo krėslo ir priėjęs prie jo pažvelgė į objektyvą. Pusę minutės žiūrėjo į mėginį, paskui nieko nesakydamas pašoko. Jis vėl palinko prie mikroskopo, paskui staigai atsitraukė. Tą padarė dar porą kartų. Galiausiai vaizdą nusiuntė į svo kompiuterį ir prie jo atsisėdęs pradėjo tirti duomenis. Po penkių minučių Ričiardas atsistojo ir pažvelgė į Oldą.
- Bičiuli, - tarė jis – jai du tūkstančiai metų...
- Vadinasi, aš spėjau teisingai – atsakė Oldas.
- Viską kruopščiai patikrinau daugybę kartų. Hipotezė pasitvirtino. Suprantu, kad tai neįmanoma, bet tai...
- ... antras stebuklas šią dieną?
- Nujaučiu, kad jų bus ir daugiau.
Ričiardas susirūpinusiu žvilgsniu pažiūrėjo į merginos kūną.
- Ką dar tu slepi, „Atstekų deive“? Kokias dar paslaptis tu mums pateiksi?! – Tylai paklausė jaunasis ekspertas.
                                              **************************
Naujiena apie „deivės“ amžių visą Niujorką apskriejo per kelias dienas. Į JAV pradėjo plaukti mokslininkai iš viso Amerikos žemyno, taip pat ir iš senojo pasaulio. Visi jie savo akimis norėjo pamatyti stebuklą. Į laboratoriją buvo atgabenta naujausia ir pažangiausia technika, tyrinėjimams buvo pasitelkiami efektyviausi metodai. Mokslininkai tyrinėjo „deivės“ DNR dar abejodami faktais, tačiau stebuklas visalaiką pasitvirtindavo. Kiekvienas mokslininkas norėjo savo akimis pamatyti pačią „deivę“, bet jos palaikai buvo griežtai saugomi.
  Netrukus buvo gauta dar viena žinia, sukrėtusi visą mokslinį pasaulį. Iššifruotos lentelės buvusios virš karstų. Jos taip pat tvirtino, kad jose aprašomi įvykiai dėjosi prieš du tūkstanšius metų.
                                      ***********************************
  Daktaras Ričiardas Boltonas sėdėjo darbo kabinete, savo bute. Gerdamas brangų pranūzišką vyną iš įmantrios taurės jis stebėjo dangoraižių šviesas nakties tamsoje. Kadangi jo butas taip pat buvo dangoraižyje, jis kiekvieną vakarą galėjo leisti sau tą malonumą. Būtent čia, prie stiklinių sienų jis rasdavo atsakymus į visus jam rūpimus klausimus. Tačiau šį kartą jos nepadėjo. Atsakymų Ričiardas nerado. Piktai atsistojęs jis sviedė taurę ant gindų ir priėjęs prie stiklo  į jį įrėmė galvą. Taip prastovėjęs porą minučių jis grįžo prie savo oda traukto krėslo. Tą vakarą jis dar ilgai negalėjo užmikti...
  Kitą ryta Ričiardas prabudo nuo įkiraus telefono skambučio. Oldas.
- Bičiuli, - pradėjo jis – turime labai didelę problemą. Atvažiuo-k į institutą. Viską papasakosiu ten.
- Kas atsitiko? – Dar neišsiblaškęs iš miego paklausė Ričiardas.
- Atvažiuok. Viską turi pamatyti pats.
  Ričiardas nedelsdamas padėjo ragelį, nusiprausė po dušu ir net neužkandęs nuskubėjo į institutą. Privažiavęs prie pastato su savo raudonuoju „Aston Martin“ jaunasis ekspertas pamatė daugybę policijos automobilių, viršuje marširavo du FTB sraigtasparniai.
  „Kas galėjo atsitikti? “ – pakalausė savęs ekspertas.
  Ričiardas išlipo iš automobilio ir parodęs pažymėjimą dviems jį pasitikusiems policininkams nulėkė pas Oldą.
  Pastarasis jo jau laukė. Ričiardas su nekantrumu jo paklausė:
- Kas atsitiko?
- Nepatikėsi, bičiuli. Dingo „deivė“!
- Kaip tai galėjo atsitikti?
- Apsauga nieko nematė. Tik ryte įėję į salę, kur buvo laikoma „deivė“ jie pastebėjo, kad jos nėra.
- Kas galėjo ją pagrobti?
- Čia ir visas klausimas... Na, bet nusikaltimą leiskime tirti profesionalams, tai ne mūsų sriris. Beje, ar nenorėtum pamatyti tekstą,  rastą virš numirėlės kapo? Jis iššifruotas.
- Būtų įdomu. Reikia kaip nors prastumti laiką.
  Oldas su Ričiardu nuėjo į nedidelį kabinetą. Ant stalo gulėjo popieriaus lapas su tekstu. Ričiardas jį paėmė ir pradėjo skaityti.
  Ten buvo parašyta legenda. Pasak jos, kadaise, buvo didžiulė ir klestinti šiolaikiniui mokslui dar nežinoma civilizacija su didelais ir turtingais miestais. Ji buvo nekaringa, taigi puikus kasnelis imperijoms. Stebėtina, kaip iki šiol nerasta jokių  jos pėdsakų. Netrukus vergvaldžiai užgrobė šalį, prasidėjo baisumai. Tačiau į valstybės sostą mirus senąjam jos valdovui atsisėdo jauna jo dukra. Ji buvo ryžtinga ir kovojo dėl savo žmonių laisvės. Pasakojama, kad ji spinduliavo nepaprastu gailestingumu švelnumu. Ji, pasak legendos, buvo begalinio gerumo ir meilės įsikūnijimas. Kadangi ši senoji civilizacija tikėjo vieną Dievą, jie manė, kad geroji valdovė buvo būtent jo siųstas angelas. Taigi, jie ją praminė Princese – Angelu. Pasakojama, kad Princesė – Angelas sykį turėjo priimti sprendimą, kuris galėjo išgelbėti šalies žmonių gerovę. Jai buvo duotas pasirinkimas: atiduoti tironui savo gyvybę ir išlaisvinti šalies žmones nuo vergovės, arba likti gyvai, bet  visą gyvenimą matyti žmonių kančias. Princesė priėmė sprendimą ir atidavė savo gyvybę tironui. Bet ji buvo per daug naivi. Pavergėjas nė neketino paleisti žmonių, tuo labiau, kad dabar jie nebeturi to, kas juos nuolatos skatino gyventi ir eiti aukštai iškėlus galvą, nepaisant vergovės.
  Bet vis dėl to atsitiko ne tai, ko troško blogis. Angelo dvasia buvo tokia stipri, kad tironas turėjo ją paleisti iš krauju suteptų rankų. Princesei tik ką pasitraukus iš gyvenimo, visi turtingieji ir vergvaldžiai gyvi nugarmėjo į pragaro gelmes, kartu nusinešdami ir patį tironą, užgrobusį šalį. Viskas vėl tapo po senovei.
  Taigi, Princesės siela tapo laisva. Bet ji per greitai iškeliavo iš žemės. Taigi, dar neatliko visų savo gerų darbų, kuriuos jai buvo lemta padaryti. Legenda pasakoja, kad ji dar sugrįšianti.
  Perskaitęs tekstą Ričiardas pajuto, kaip jo sielą užliejo ramybė. Neskubėdamas atsisėdo į krėslą ir susimąstė.
- Na, - paklausė Oldas – ką manai?
- Žinai, pradėjau tikėti stebuklais. – Atsake Ričiardas.
Jaunasis ekspertas atsistojo ir išėjo iš kabineto. Jį užplūdo kažkokia rimtis. Jam pasidarė juokinga žiūrėti į besistumdančius ir aršiai diskutuojančius FTB pareigūnus.
  Ir ūmai Ričiardas pasuko į mėginių sandėlį. Ko jam ten reikėjo, jis nežinojo.
  Ten buvo vėsu. Ričiardas tarsi šešėlis slinko tarp dėžių ir šaldytuvų. Jis buvo visa dvasia ir esybe pasinėręs į savo mintis. Tačiau ūmai jis išgirdo kūkčiojimą viename tamsiame kampe. Truputėlį nustebo. Paskui ten ir nuėjo.
  Įsijungęs kišeninį žibintuvėlį jis pamatė žmogų baltais drabužiais. Ta asmenybė tyliai verkė susirietusi kertėje.
- Ei! – Negarsiai šūktelėjo Ričiardas. -  Kas jūs? Gal galėčiau kuo nors padėti?
  Mergina pakėlė savo baigščias akis  ir pažiūrėjo Ričiardui tiesisi į Veidą.
  Niekas nenuskys tos išraiškos, kuri pasirodė Ričiardo veide, kai jis pamatė merginos akis. 
  Ji buvo įsisukusi į baltą aksomą.  Nedrąsiai atsistojo ir prabilo šokiruotam Ričiardui taisyklinga anglų kalba:
- Maniau, kad bus kitaip, tačiau šis pasaulis  man visiškai nepažįstamas ir svetimas! Padėk man!
  Jaunasis ekspertas atsikvošėjo, nes pajuto ramybę ir džiaugsmą. Jis visiškai atsigavo ir jo veido išraiška pasikeitė.  Jis pakalausė merginos:
- Kuo tu vardu? Kaip aš galėčiau tau padėti?
- Mano vardas Ametara. Psak vienos legendos...
  Ričiardas neleido Ametarai pabaigti sakinio. Jis jai pirštu užspaudė lūpas.
- Žinau. Žinau, kokia tavo legenda. Vis dėl to, pasaulyje yra stebuklai. Nuo šiol aš jais tikiu.
  Princesė atsisėdo ant šaltų grindų. Ričiardas padarė taip pat. Jie minutę tylėdami prasėdėjo. Ričiardas Angelą tyrė žvilgsniu. Jis negalėjo patikėti, kad šiam nuostrabiam kūnui du tūkstančiai metų. Ametaros paakai nebebuvo pajuodę, plaukai vėl vešlūs ir spindintys, oda nebe pablyškusi ir be keisto blizgesio. Akys buvo pačiai atmerktos, o jų kampučiuose spindėjo ašarų kristalai. 
- Taigi, - pradėjo dialogą Ričiardas – kaip grįžai į žemę?
Ametara žvilgtelėjo į ekspertą ir pradėjo savo istoriją:
- Tu jau žinai mano legendą. Tą dieną, kai atidaviau gyvybę tironui, mano siela išsilaisvino padarydama blogiui galą. Aš iškeliavau į Dangiškąjį prieglobstį. Ten mane pasitiko nepaprasta ramybė. Tos ramybės ir švelnumo, kurį jutau TEN, negalima apsakyti jokia žemės kalba. Du tūkstančiai jūsų metų praėjo man kaip jūsų dveji. Ten buvau laiminga. Tačiau žinojau, kad man bus padaryta išimtis, bus leista grįžti žemėn, kad galėčiau padėti kitiems.
- O Dievas? Ar jį matei? – Paklausė Ričiardas.
- Taip. Ten buvo esybė. Esybė, kurios neįmanoma nupasakoti. Ta esybė  - tai nepaprastai ryški šviesa, spinduliuojanti tokia neapsakoma ramybe, tokia meile, kad niekas, niekas negli prie jos išbūti nė poros minučių. Ta belytė būtybė kontroliuoja viską. Ji – dangumi skrendantis paukštis, čiurlenantis šaltinis,  ošiantis miškas. Ji – viskas. Nieko panašaus, ką įsivaizduojate jūs.
  Tai išklausęs Ričiardas pajuto, kaip gležna būtybė švelniai prigludo prie jo ieškodama apsaugos. Jo širdį užliejo nuostabiai saldus jausmas. Jis suprato, kad būtinai turi apsaugoti šią jau sykį atimtą gyvybę.
  Jie taip ir prasėdėjo pusvalandį ant šaltų rūsio grindų.
  Galiausiai Ričiardas nusprendė, kad reikia kažką daryti. Jis švelniai atstūmė Ametarą ir tarė:
- Angele, kas nors turi apie tave žinoti. Eime, aš tave parodysiu kitiems. Jie turėtų nustebti.
  Ir pajuokaudamas pridūrė:
- Juk ne kiekvieną dieną nuo stalo nužengia negyvėlis.
  Abu kukliai nusijuokė.
  Ričiardas išvedė Princesę iš sandėlio. Jis ją vedė koridoriais, nes liftai buvo perpildyti.                    Ekspertas uždengė Ametaros veidą, kad ji nematytų  nuostabos ir savotiško priekaišto iškreiptų žmonių veidų, nes šis pasaulis jai visiškai nepažįstamas.
Pakeliui jis sutiko Tanią, kuri buvo taip įsiskaičiusi dokumentus, kad nepastebėjo merginos. Jis ją čiuptelėjo už rankos nutempė į artimiausią kabinetą.
- Kas atsitiko?! – Pyktelėjo ji. – Vidury baltos dienos užpuolei žmo...
  Tania nutilo, nes pamatė Angelo veidą.
- Tai tikriausiai pokštas?
- Kaip tau atrodo, ar būtų įmanoma iškrėsti tokį pokštą? – Paklausė ekspertas. – Ar neskaitei legendos?
- Skaičiau, bet... Tai nepaaiškinama jokia logika....
  Ametara ketino kažką pasakyti, bet ją nutildė Ričiardas.
- Papasokosi viską vėliau. Tania, mes turime sušaukti susirinkimą ir atsikratyti FTB.
  Po gero pusvalandžio Susirinko visi mokslinio instituto mokslininkai. Jie buvo šokiruoti, kai viską sužinojo. Tačiau niekas netikėjo Ričiardo ir Tanios žodžiais. Niekas jais netikėjo, išskyrus linksmuolis Oldas.
  Šurmulys būtų tęsesis nežinia kiek, kol visų nuostabai Tania į salę už rankos įvedė Ametarą.
- Kodėl visi su manimi elgiasi kaip su daiktu? – Tylai Ričiardo pakalusė Ametara.
- Tai darome tavo pačios labui. – Atsakė  ekspertas. – Nebijok, aš, Tania ir Oldas tave apsaugosime!
  Po gerų kelių minučių tylos prabilo vienas iš mokslinikų:
- Tai  - pokštas. Kaip kitaip tai įmanoma paaiškinti?
- Absurdas! – Įsiterpė kitas. – Visiška nesąmonė!
  Salėje sukilo toks šurmulys, kad Ametara užsikimšo ausis ir verkdama išbėgo. Ričiardas kreipėsi į Tanią:
- Eik, paguosk ją. Aš pamėginsiu reikalus sutvarkyi čia. Juk būtų nesąmonė, jei jie nuspręstų šį stebuklą pranešti visam pasauliui!
- Jau einu!
  Tania surado Princesę viename kabinete. Ji tylai verkė susirietusi ant kušėtės. Antropologė atsargiai priėjo prie Ametaros ir švelnai apkabino.
- Ričiardas mėgins padaryti viską, kad tik tau padėtų.
- Jie visi blogi žmonės!? – Paklausė Angelas.
- Ne. – Tania – jie tik negali patikėti stebuklais. Šiais laikais jų jau nebėra.
- Ar mano brolis buvo palaidotas su manimi?
- Taip.
- Ar galėsiu jį pamatyti?
- Vėlaiu galėsi. Beje, kelerių metų mrei? Ar turėjai vaikų, vyrą? Kur gyvenai? Atleisk, kad tiek daug kalusinėju, bet  man be galo smalsu.
- Miriau dvidešimt ketverių. Nei vyro, nei vaikų neturėjau... Meilės niekad nepatyriau. Gyvenau kalnuose, Nahasamos mieste. Buvau vieniša, bet laiminga...
- Ričiardas yra šaunus žmogus. Tu su juo susidraugausi. Jis tavimi pasirūpins.
  Kol Tania kalbėjo su Ametara, Ričiardas bandė nuraminti didžiulį šurmulį. Ir tik sušukęs „nutilkite! “ galėjo tai padaryti.
- Kolegos, - pradėjo jis – mes gyvename beprotiško judėjimo laikotarpiu. Kiekvieną dieną žengiame į priekį atrasdami ką nors naują. Tačiau bent akimirkai sustokime ir atsigręžkime atgal: į praeitį! Ten slypi daugybė nuostabių atradimų. Ir gyvendami būtent dabar ir čia, mes turime priimti ir nuoširdžius dalykus.
  Ričiardas paėmė nuo stalo popieriaus lapą su legenda.
- Aš jums ją paskaitysiu!
  Jainasis ekspertas aiškai ir nuširdžiai perskaitė tekstą kartkartėmis žvilgtelėdamas pro lapo viršų į susidomėjusios auditorijos veidus. Kai baigė skaityti atsargiai lapus nuleido ant stalo ir tyliai paklausė:
- Draugai, argi taip sunku patikėti stebuklais? Leiskime šiai gležnai merginai po dviejų tūkstančių metų sugrįžus į žemę ją drąsiai vadinti namais!!
- Bet mes negalime to slėpti nuo visuomenės! – Įsiterpė kažkas.
- Galime! – Iš mažiausiai dešimties vietų pasigirdo atsakymas.
- Mes jai parūpinsime dokumentus ir sukursime tapatybę. – Pasakė instituto vadovė. – Apgyvendinsime saugomoje viloje Meksike ir...
- Ne – nutraukė ją Ričiardas – ji gyvens pas mane, aš būsiu už ją atsakingas. Ir jos tapatybės nekeisime. Leisime jai gyventi normalų gyvenimą iki tol, kol ji mirs sava mirtimi, po daugelio metų.. Dieve, juk ji - žmogus!
Ričiardas matydamas kolegų pritarimą su šypsena vede nuėjo pas Ametarą. Jai viską papasakojo.
  Tania nuvedė Angelą prie jos brolio, žuvuso mūšyje palaikų. Paskui Ričiardas Princesę nuvežė į savo namus. Jiedu nuėjo į butą.
  Ametarijai buvo viskas nauja ir nematyta. Ypač „vežimai, kurių netrauka žmonės ir yra labai greiti“, bei dangų remiantys namai...
  Ričiardas nuvedė merginą į vieną buto kambarį ir jai pasakė:
- Apsivilk mano mamos drabužius. Važiuosime pamatyti naujojo pasaulio!
  Ametarija su šypsena ir džiaugsmu apkabino Ričiardą..
  Ekspertas savo kambaryje apsirengė išeiginiu kostiumu. Paskui išėjo į svetainę. Tan jo jau laukė Ametara.
- Angele, - kreipėsi į ją Ričiardas – tu suknelę apsivilkai atvirkščiai...
- Ką?
- Ne taip apsirengei. Iškirptė turi būti priekyje.
  Abu nuoširdžiai nusijuokė.
  Pgalaiu Ametara ir Ričiardas lėkė Niujorko greitkeliu stilinguoju „Aston Martin“  nekreipdami dėmesio į juos besivejeančius „farus“. Visą kelią Ričiardas Angelui pasakojo viską apie pasaulį. Apsilankė restoranose, vakarėjant pabuvojo Brodvėjuje...
                                    *********************************
  Ametara pagriebė Ričiardui už peties ir paprašė sustoti.
- Kas yra? – Paklausė ekspertas.
- Ana ten – Princesė mostelėjo ranka – kas tai?
  Ji rodė į dvi apie 100 kvadratinių metrų pločio aikšteles, kurių viduryje buvo į dangų nukreipti du žibintai, kurie aukštyn šovė porą žydros šviesos spindulių.
- Tai siaubinga blogų žmonių pasisekusi užmačia. – Atsakė surimtėjęs Ričiardas. – Papasakosiu tau tą istoriją.
 
Ir  per miesto šviesų nušviestą kelią nuvažiavo prabangus, raudonas „Aston Martin“ automobilis, kuriame sėdėjo du skirtingų erų žmonės. Vienas – iš beprotiško šuolaikinio pasaulio, o kitas... Kitas nužengė nuo dangaus skliauto. Dangaus, kurio paslapties dalele kada nors tapsime ir mes...
2007-09-25 22:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-06 20:15
Nuar
Neužkabino. Pernelyg ištęstas gavosi. Dialogai nebuvo įdomus, o jų daug. Todėl ir tekstas nesudomino.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-05 15:05
driezas
aj taj geras pasakojimas! gali ne tik apsisiusiot, bet ir verge izaura prisimint:) rado, iskrapste, parskraidino, aprede devetais rubais, pana acteke EN kala kaip vietine, supirso ir apzenyjo. svarbeusia dar nekalta, todel richardas ir isveze ja i meksika. o reikejo i antarktida, ten tokio amziaus skaistybes reliktams vieta. i karsta atgal ir saugot dar 5ooo metu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-08 11:06
Dushia
Svarbu prisimint,kad sveika kritika yra gerai :)
Iki pusės visai nieko, bet kai jau ta deivę atvežė i laboratoriją, tai viskas taip pradejo greitai suktis,jog atrodo,kad autoriu mama(ar dar kas nors) nuo kompo ar varyt pradėjo :)
Apie kelias vietas pačiame kūrinyje. Kai tą balkį apšvietimui panaudojo. Negi normalių prožektorių neturi? Ir šiaip reikėtų labai pasistengt, kol ta balkį uždegsi, bet nelabai jis ką apšvies ir greičiausiai užges. Negi laužo nesi kuręs? Dar ten buvo vieta, kur tą deive vedė koridoriais nes liftai buvo perpildyti. Kas per pastatas,kad koridiriais dar liftai važinėja? Gal vedė laiptais?
Kaip sakau kritika yra gerai. Iš  klaidų mokomės ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-01 21:05
viena skruzdėlė
oi, ačiū, seniai, seniai taip nesijuokiau:))). dar kanaliokus iki ašarų prajuokinau citatom...

vienareikšmiškai, perlų rinkinys.

arxeologai, daužantys sienas "kujukais" ir "į šipulius" slaldantys akmens plokštes, žalias ir kalvotas gelsvai nudažytas kraštovaizdis, marširuojantys malūnsparniai, dievas, šalia kurio niekas negali išbūti... o kur dar mašalai, kuriuos galima sutikti, sausas balkis, kuri mergina nešiojasi su savimi, juoda apraizgyta vijokliais dėmė, asmenybė, verkianti kertėje, kukliai besijuokianti porelė, pusvalandis ant šaltų rūsio grindų kol nusprendžiama, kad "kažką reikia daryti", atleiskit, tragiškai juokinga pabaiga (kaip visi patikėjo stebuklu ir toliau laimingai gyveno), krūvos analfabetiškų klaidų...

žodžiu, čia tikrai yra rimtas kūrinys apie meilę, kaip kad jūs ir sakote mėgstantis rašyti. toks jau rimtas ir apie meilę, kad aš jį užsiseivinsiu, kai bus liūdna, paskaitysiu, pažvengsiu:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-30 20:48
Aurimaz
"Atstekų" >> Actekų
Ne juokinga >> nejuokinga (1 žodis)
Loginė klaida - mikroskopu nustatinėti mirusiojo amžių. Tam daromas radioaktyvių izotopų tyrimas, jeigu tik tokių randama.
tūkstanšius>> tūkstančius (įsirašyk "Juodas Avis")
Loginė klaida - atgijęs lavonas moka angliškai. Kodėl ne lietuviškai? Arba gruziniškai?

Bendrai gaunasi taip: iki pusės tekstas - maždaug pusiaujas tarp fantastikos ir mistikos, kita pusė - pasaka vaikams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-28 19:44
kondensofkė
nu man tai čia nuo pat pradžių animal planet
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-28 09:46
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
„Apsilankė restoranose, vakarėjant pabuvojo Brodvėjuje...“

būtų užtekę šio sakinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-27 15:59
Weird Star
Flax pasakė visą esmę. Arba reikia plėstis, arba naikinti veikėjų ir vyksmo kiekį, nes dabar viskas labai dirbtina. Panašu, kad kūrinys parašytas prisižiūrėjus "Discovery", "History", perskaičius keletą įtempto siužeto knygelių, permetus akimis porą "CSI" serijų, bandant įvesti "Angelų mieste" matytą meilės su angelu motyvą:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-26 16:39
Vilktakis
Nuo tos vietos, kai prinsesė pabunda, kūrinys aiškiai kertasi su logika. Iš kur prinsesė kalbą moka? O tie "nuoširdųs nusijuokimai" iž viso žiauriai skamba
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-26 09:52
Flax
Pabandei sutalpinti didelę istoriją su visa minia veikėjų į trumputį apsakymą. Arba turi siaurinti siužetą ir riboti veikėjų skaičių, arba rašyti ilgą kūrinį ir duoti erdvės tiek sau, tiek veikėjams. Dabar gavosi literatūrinis "Mc Donalds", nukentėjo dialogai. Jie pernelyg trafaretiniai, kad skambėtų įtikinamai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-25 23:34
Ekslibrisas
Atleiskite, jei rasite klaidų. Taip pat toleruokite pasakojimo vaikiškumą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą