Parašyta prieš mėnesį, kai dar buvo vasara.

Stebiu kriaušių medi. Man dega rankos, o oras šiltas lyg arbata. Taip ir atrodo, kad kvėpuoju arbata. Mama atneša telefoną.
  -Labas, tai jau studentė, fotografiją studijuosi?
    (teta skambina, neįsivaizduoju, kodėl)
  -Taip, tik dar nežinau, kur tiksliai gyvensiu...
  -Tai sveikinu, labai džiaugiamės <... >
<... >
    Reik ištiest kojas, kad įdegtų. Arbata plūsta mano jaunais tvankiais plaučiais ir aš nespringstu, nes iš tikrųjų mes esam žuvys, gyvenančios ekvatoriniame ežere, kažkur Pietų Amerikoj... ir svajojam apie nemirtingą, vėsų ir skaidrų gyvenimą amžino rudens apsėstame Lietuvos miestelyje... kur sunkiai ligoninėj serga mano senas senelis apsėstas besočio ir beširdžio vėžio...
<... >
  - Žiūrėk, gal galėtum paieškot kada, kai turėsi laiko, gal pavakary, na tu ten pati žiūrėk, kada galėsi, tada paieškosi, senelio nuotraukos reikia <... >
    - Aha…
    - <…> reikia žinai, kad vienas būtų, mes ieškojom, žiūrėjom, bet kažkaip, žinai, kur pasinės nuotraukos, tai labai jau mažutės jos, ar kur su kitais žmonėm, minioj, nelabai kažkaip, aišku, galima iškirpt, bet jei nerasi, tai nieko tokio <…>


Senelio nuotrauka... prieš du metus jau ieškojau senelio nuotraukos, tik tiek, kad kito senelio...
Dieve, jei rasiu tokią nuotrauką, vadinasi viskas, basta, finito, memento more, Bethovenas, Mocartas, Bachas, fuga ir tokata, medis, žemė, atlasinės pagalvėlės, chrizantemos ir dejonės, ne kylančios į dangų, bet pasklindančios žmonių širdyse, sielose, protuose, ausyse, priklauso nuo to, ką žmogus turi... tebeturi... jis tebeturi gyvybę... Kur jūs skubat su savo kryžiais ir chrizantemom? Tai šitaip jūs tikitės sutaupyti laiko? Kodėl tikėjimas stebuklais ištirpsta sulig dešimtuoju gimtadieniu?
Taip, taip, jūs ne pesimistai, taip taip, jūs realistai, suknisti realistai, piešiantys arba juoda anglim, arba paprastu pilku pieštuku (juk praktiška, o ryškios spalvos pasibaigė, pinigų irgi nėra) ant savo gyvenimo lapo, kadaise buvusio tuščio ir balto...

Ruduo. Dievo valia ateina ruduo. O, kad mirtį mokėčiau suvokti kaip rudenį... Jis ateina po truputį, po centimetrą... Smarkiai palyja ir žmonės sako „Kokia lietinga vasara! “, pridygsta grybų, netgi kiemo vejoj ir tada visi šneka, kad, girdi, labai jau grybinga šita vasara... Vyšnios stovi ant lapų krūvų ir kai paklausiu savo jautraus ir nevisada susitvardančio tėvo, kodėl jos šitaip, jis atsako, kad vyšnias lapai užkniso, nusibodo joms su lapais... Ir tik mano kieta kaip titnagas mama negailestingai konstatuoja rudenį, kai aš stebiuos, iš kur visur tiek voratinklių... Mėnesių pavadinimus sugalvojo miestiečiai, nes kaime ir gamtoj ir taip viskas aišku, net ir šitais globalinio atšilimo laikais... tiesiog jauti kaip ore tvyro rudens kvapas... Šiltos vynuogių kekės, nuleipusios ir peraugusios salotos, geltonos ir kaip turgaus bobutės sulinkusios saulėgražos...

PS.: kažkur perskaityta mirštančios pelytės mintis: lapai krenta... taip švelniai ir tikslingai... žmonės vaikšto sau gerai nusiteikę... Žemė atrodo ypač gražiai... kodėl man rekia išeiti dabar?