Nestandartinis Nukrypimas (2)

Visų pirma, gatvėse buvo neįprastai daug automobilių ir mažai pėsčiųjų. Broadway slinko ištisinis taksi kamštis, kiek mažiau nuosavų automobilių.  Dauguma judėjo iš Manheteno. Kur kas mažiau važiavo ta pačia kryptimi kaip ir Maikas. Viena automobilių srauto dalis suko į Lincoln, kita į Midtown tunelio pusę. Jeigu Maiko laikrodis nerodytų pusės vienuolikos ryto, jis manytų, kad baigėsi darbo diena. Bet didžioji žmonių dalis namo paprastai keliauja metro. Šitiek daug automobilių Manhetene Maikas matė pirmą kartą. Tuo tarpu šaligatviai atrodė kaip iššluoti. Vienas kitas praeivis ir tie patys, atrodo, kažkur skubėjo panarinę galvas lyg bandytų išvengti sutiktų žvilgsnių. Tik įsukus į Park Avenue žmonių pagausėjo, bet visi elgėsi lyg vienas kitam prasikaltę. Tik vienoj vietoj Maikas pamatė būrelį garbaus amžiaus damų, lietsargiais talžančių hip-hopo stiliumi apsirengusią porelę. Niekas į tai nekreipė dėmesio. Maiko vairuotojas pravažiavo net nestabtelėjęs, tik nusuko galvą į kitą pusę ir, tarytum, įtraukė ją į pečius. Keletas praeivių aplenkė egzekucijos vietą lanku, taip pat sukdami galvas į kitą pusę. Maikas neištvėrė ir pastukseno į plastiko sienelę, skiriančią jį nuo vairuotojo. Tas nepatenkintas atsisuko nemažindamas greičio. Priešais važiuojantis taksi buvo vos už kelių metrų, bet tai nesutrukdė Maiko vairuotojui laiku sustoti ir tuo pat metu žiūrėti į Maiką.
- Kas nutiko, žmogau? – paklausė pavargusiu balsu.
- Kodėl važiuojam Park Aveniu?
-Trečioji juk uždaryta, žmogau.
- Tikrai? Kas atsitiko?
- Klausyk, žmogau, tu gerai moki apsimetinėti, ar ne?
Maikas nieko neatsakė, tik suglumęs žiūrėjo į vairuotoją. Tas nusisuko ir barbendamas pirštais vairavo toliau. Staiga ramiai, lyg stovėjimo aišktelėje, pasuko į dešinę and kelkraščio. Visi automobiliai atliko tą patį manevrą vienu metu. Maikas ironiškai šyptelėjo ir papurtė galvą. Jeigu sėdėtų už vairo, būtų eilinį kartą įsirėžęs į priešais važiuojančio automobilio galą. Atsigręžė atgal ir pamatė, kad visi automobiliai stovi. “Fantastika”, sumurmėjo sau po nosim. Taksistas atidžiai žiūrėjo į jį pro veidrodėlį, ir kai Maikas atsisuko, apsigręžė ir atidarė langelį:
- Žmogau, tu tikrai nieko nežinai?
Maikas gūžtelėjo pečiais.
- Ot šūdas…- sumurmėjo po nosim vairuotojas, - tau, žmogau, pasisekė.
- Nemanau. Šį rytą vos pervažiavau Lincoln tunelį…
- Rimtai? Tai čia tu buvai tas žąsinas? – išsišiepęs pertraukė taksistas, - Tiesa, buvo dar keletas tokių, bet jie per Bruklino tiltą bandė. Žinai, žmogau, dėl to nepavydžiu, bet dėl viso kito tau pasisekė.
- Ar gali man pasakyit, galų gale, kas šiandien vyksta? Kodėl visi vairuoja kaip… - Maikas užsikirto ieškodamas žodžių.
- Nežinau, žmogau, tiesiog nežinau kaip paaiškinti, - nuoširdžiai atsakė vairuotojas, - Sumautas reikalas. Toks jausmas, lyg kažkas man į smegenis būtų įstatęs radio imtuvą. Viską girdžiu. Supranti, žmogau? Tik pagalvoju apie ką nors ir viskas aišku. Žinau, kada pajudėti, kada sustoti, ir jokių pastangų. Gali įsivaizduoti? Bet visa kita… Žinai, nuvežu tave ir važiuosiu namo… - staiga užsikirto, veidu perbėgo išgąsčio išraiška, - …šūdas, - sumurmėjo ir nusisukęs sugriebė abiem rankom už vairo.
- Ei, kas nutiko? – sunerimo Maikas. Bet taksistas tik papurtė galvą ir atbula ranka užtrenkė langelį. Maikas išsigandęs apsižvalgė. Mašinos, kaip ir anksčiau, kantriai stovėjo ant kelkraščių. Maikas staiga panoro išlipti iš taksi. Iki ofiso buvo viso labo porą kvartalų, žmonių ant šaligatvių mažai. Su neurotišku vairuotoju jautėsi nejaukiai. Sukandęs dantis vėl pastukseno pertvarą. Vairuotojas nenoriai atsisuko. Maikas išsitraukė dvidešimtinę, bet vairuotojas papurtė galvą, atidarė langelį ir sumurmėjo:
- Palauk, žmogau, aš tavo vietoj dabar nelipčiau. Nuvešiu tave, dar kelios minutės ir pajudėsim. Atleisk, jaučiuosi šūdinai, bet tu geriau pasėdėk, ok?

Maikas, jausdamas, kaip vėl pradeda sukti vidurius sudribo atgal į sėdynę. Jausmas, kad sapnuoja, vėl sugrįžo. Jį dar labiau paaštrino keista kolona, po kelių minučių dideliu greičiu pravažiavusi pro stovinčių kelkraštyje automobilių eilę. Priekyje važiavo Nacionalinės Gvardijos šarvuotis. Už jo keletas policijos minivenų ir penkios greitosios pagalbos mašinos. Pravažiavo dideliu greičiu, be švyturėlių ir sirenų. Gvardijos šarvuotis vidury Manheteno? Vairuotojas dar kelias minutes palaukė ir lyg pagal signalą, kartu su kitais automobiliais vienu metu sugrįžo į savo juostą. Maikas, jausdamas, kad vėl pradeda skaudėti galvą, atidarė langą. Čia kas, masinis telepatijos seansas? Viešpatie aukštelnikas, dingtelėjo. Nusprendė taksisto nieko neklausinėti. Geriau palauks, kol susitiks su Alenu. Ten, kur nėra šito beprotiško mašinų srauto, judančio lyg prisukamas žaisliukas. Tik kai sustojo prie ofiso 23 gatvės sankryžoje ir atsiskaitė su vairuotoju, dingtelėjo mintis:
- Žmogau, ar gali manęs čia palaukti?
Tas nustebęs žiūrėjo į Maiką. Maikas pasilenkė:
- Palik skaitliuką įjungtą ir palauk manęs čia. Kad ir kiek tai užtruks. Primokėsiu antra tiek kiek prisuks…
Išgirdęs, kad Maikas siūlo primokėti antrą tiek į kišenę, taksistas išsigandęs papurtė galvą is sumurmėjo:
- Žmogau, palauksiu. Bet mokėsi pagal skaitliuką, kaip priklauso.

Maikas mostelėjo ranka ir apdujęs išlipo iš mašinos. Nesidairydamas nurisnojo prie įėjimo. Automatinės durys įleido į vėsų ir tuščia holą. Nebuvo nieko. Net apsaugos postas buvo tuščias. Maikas stabtelėjo apsidairyti. Išgirdo tik savo žingsnių aidą ir jam tai visiškai nepatiko. Savo žingsnių aidą šitame hole yra girdėjęs tik tuomet, kai būdamas naujokas neretai dirbdavo viršvalandžius ir nusileisdavo gerokai po vidurnakčio. Bet ne vienuoliktą valandą ryto vidury darbo savaitės. Nesustodamas patraukė link liftų. Galėjo rinktis bet kurį iš trijų, visi buvo pirmame aukšte.

Eternity Venture Capital užėmė trisešimt pirmą aukštą. Lifto durys atsidarydavo tiesiai į priimamąjį, kur interesanto laukdavo mažiausiai keturios sekretorės. Šį rytą, pačiu darbinio piko metu, priimamąjame buvo tuščia. Maikas lėtai priėjo prie barjero ir apsidairė. Toks įspūdis, kad administratorės šįrit taip ir nebuvo pasirodžiusios. Vakar vakare gauta korespondencija neišrūšiuota pūpsojo ant Elizabeth stalo. Nėra įprastinio milžiniško kavos puodelio prie Ramonos kompiuterio. Kavos puodelis atsirasdavo pusę aštuonių ir būdavo išnešamas lygiai penktą vakare. Taip buvo visus dešimt metų kiek Maikas dirbo Eternity Venture Capital. Tik tada, kai Ramona sirgdavo arba išeidavo atostogų, puodelis likdavo virtuvėje. Bet Ramona šią savaitę neatostogavo. O jeigu ir sirgo, tai… Velniai nematė. Maikas atsiplėšė nuo sekretoriato ir atidaręs ilgo koridoriaus duris nesižvalgydamas greitu žingsniu nuėjo link savo kabineto. Net nežiūrėdamas į kairę žinojo, kad už ilgos stiklinės pertvaros nepamatys nė vieno darbuotojo. Buvo tylu kaip savaitgalį. Galų gale, Alanas sakė, kad visus paleido namo.

Pats Alenas sėdėjo Maiko krėsle, nugara į langą, kuris tviskėjo vietoj galinės sienos. Priešais pūpsojo iki pusęs nugertas Jack Daniels ir krūva sumaitotų cigarečių peleninėje. “Na nieko sau…” pagalvojo Maikas. Jack Daniels – bala nematė. Bet kad Alenas rūkytų ir dar Maiko kabinete…
- Maiki….
- Alenai…
- Atleisk už betvarkę, - tyliai atsiprašė Alenas
- Žinai, juk galėjom ir pas tave kabinete pasikalbėti. Kas čia vyksta? -suirzęs pradėjo Maikas, bet Alenas tik pasirėmė alkūnėmis į stalą ir pasitrynė delnais akis. Pavargusiu balsu prašneko be įžangų ir nekreipdamas dėmesio į Maiko susierzinimą:
- Šiandien ryte pabudau ir gulėdamas lovoje pagalvojau, kad Trident Communications akcijų kursas turėtų pasiekti keturis trisdešimt. Pagalvojau apie Malkolmą ir kaip tas eržilas gerai prasigyvens su mūsų pagalba išsukęs ir pardavęs savo verslą, o kartu su juo neliksim nuskriausti ir mes. Ir kitą akimirką tarsi iš niekur atėjo mintis, kad antrame ketvirtyje Malkomas tyčia nenurašė į sąnaudas Blue Sentry projektavimo išlaidaų ir jas neteisėtai kapitalizavo. Lygiai tą patį padarė pirmame, antrame ketvirtyje ir visais praeitais metais. Auditorius jis papirko ir mes apie tai nieko nežinojom. Pelnas vienai akcijai išpūstas dešimčia procentų. Kitą akimirką supratau, kad visi rinkos dalyviai tai žino, ir kad atsidarius rinkai kursas kris kaip pašauta varna. Gali įsivaizduoti? Visa tai mano kaukolėje nuskambėjo kaip faktas, kaip neginčijama tiesa. Galutinis žinojimas – Alenas paplekšnojo sau per viršugalvį. - Visa laimė, kad tokių istorijų šį rytą tiek, kad rinka neatsidarė. Dar kitą akimirką supratau, kad Malkolmas žino ką aš žinau, ir kad jį po kelių sekundžių ištiko širdies priepuolis. Nes jis suprato, kad žinau ne tik aš, bet ir visi, kam rūpi Trident Communications ir kas jį pažįsta asmeniškai. O Joe Ruben, tas iš R&T, dar po sekundės pagalvojo, kad jo karjerai galas. Juk žinai tą stileivą? Nes visi, kurie jį pažinojo, staiga suprato, kad auditorius sukčiavo nuslėpdamas esminę informaciją nuo komisijos. Tiesiog pajutau, kaip jis pagalvojo apie mane, ir tą pačią akimirką sužinojau visus jo biografijos faktus, pradedant nuo vaikystėje kamavusios tamsos baimės, pirmojo pasidulkinimo mokyklos rūsyje, džiaugsmo pakliuvus į Harvardo pirmąjį penketuką pagal baigiamuosius balus ir pirmąją buhalterinę inžineriją su Home Depot pensijų planais prieš penkis metus, kurie nepagrįstai padidino akcijų pelningumą. Košmaras kažkoks. Ir visa tai  mane pasiekė per kelias akimirkas, net stengtis nereikėjo. Ir taip toliau ir panašiai. Apie kurį žmogų nepagalvodavau, prieš mane atsiskleidė kiekvieno asmenybės profilis su visom tamsiosiom ir šviesiosiom biografijos dėmėm. Akimirksniu. Tarytum kažkas pajungė visus prie kažkokios sušiktos duomenų pasikeitimo sistemos be teisės filtruoti asmeninio pobūdžio informaciją. Gali įsivaizduoti?
Maikas apstulbęs papurtė galvą.
- Tau nieko panašaus? – paklausė Alenas susiėmęs rankomis plikai skustą kaip biliardo rutulys galvą.
- Ne, - išspaudė Maikas
- Tau pasisekė, Maikai, - tyliai atsakė Alenas, - nes lygiai taip pat viską apie mane sužinojo kiekvienas žmogus, kuris nors akimiraki mane prisiminė. Ir aš tai žinau.
- Kas tai? – paklausė Maikas
- Košmaras, - sumurmėjo Alenas. Pažiūrėjo pro rankų pirštus į Maiką, patraukė gurkšnį tiesia iš butelio ir tęsė toliau . - Žinai, kad mūsų prezidentas melavo dėl rinkiminės kampanijos finansavimo?
- JAV prezidentas?
- O tu pažįsti nors kok kitą prezidentą, kuris meluotų dėl rinkiminės kampanijos? O žinai, kad CIA sudarė sandorį su Kolumbijos karteliais, kad į JAV būtų tiekiama tik kelis kartus patikrinta žaliava idant išvengti nelaimingų atsitikimų? Šunsnukiai… Mano dukterėčia jau penki mėnesiai sėdi ant adatos, sužinojau šį rytą, o tie šikniai į tai žiūri kaip į verslą... - Alenas šniurkštelėjo. – Džeinė mane paliko, Maiki. Ji sužinojo, kad aš ir Debora… O Debora, kai sužinojo, kad…- Alenas užsidengė rankomis veidą ir sutirtėjo.

Maikas nieko neatsakė. Alenas svirduliuodamas atsistojo ir netvirtai įsirėmė į stlą rankomis:
- Maiki, aš kaip ir nematau didelės prasmės toliau gyventi. Džeinė, Debora. Visa tai ne mano jėgoms. Žinai kas įvyko metro? Iš kur tu gali žinoti, - nuomjo ranka, - pasaulis su šita totalaus skaidrumo dovana ne man. Klausyk, tau tikrai paskambins Džeisonas. Jis turi tau kai ką pasakyti.
- Apie ką tu?
- Na, žinai, dabar nieko vieni nuo kitų nenuslėpsim. Išsyrus keletą laimingųjų, tokių kaip tu… Taigi, naudokis proga, jei sugebėsi.
- Alenai, palauk. Ar galim palengva ir nuosekliai? Aš bandau suprasti kas vyksta ir jaučiuosi lyg užrištom akim. Sėsk ir nusiramink. Nes jeigu toliau taip ardysies, aš irgi pradėsiu gerti. O tada tikrai nesusišnekėsim. Tau gal vandens atnešti?
Alenas sukikeno drebančiu balsu ir sudribo atgal į krėslą. Sunkiai atsidusęs užsimerkė:
- Sau atsinešk. Atrodai kaip išskalbtas
- Taip ir jaučiuosi, tiesą pasakius – prisipažino Maikas. – Man šis rytas, jei nori žinoti, irgi buvo nelengvas.
- Žinau. Tu buvai Lincoln tunelio pažiba.
- Iš kur žinai?
- Iš kur? – girtai riktelėjo Alenas – Geras klausimas. Gal nuo jo reiktų ir pradėti.
- Tai ir pradedam, jeigu jau taip.
- Tai kas tau neaišku? Aš tau jau pradžioj pasakiau, kad šį rytą…-atsiduso Alenas
- Palauk. Tu nori pasakyti, kad jeigu pagalvoji apie kurį nors žmogų, iš karto viską apie jį sužinai. Visas detales. Ką valgo, ką mėgsta. Ko bijo. Ir taip toliau.
Alenas linktelėjo:
- Iki mažiausių smulkmenų. Pavyzdžiui Ramona, mūsų seksualioji Ramona, ar galėjai pagalvoti, kad ji etatinė “Oyster Trace” lankytoja?
- Na… Ten lankosi vyrai, ar ne?
- Oi, Maikai… Ne, tu iš tiesų neapsimetinėji, - sukikeno Alenas, - Ji, jei nori tikėk, nori ne, ji karts nuo karto ten šoka. Nuoga nuogutėlė. O jos erotinių fantazijų viršūnė, beje…
- Liaukis!
- Gerai, apie Ramoną aš tau nepasakosiu. Iš pagarbos tau. Bet žinai, Maiki, garantuoju tau, kad visi, kurie šiandien ryte pagalvojo apie Ramoną, žino viską apie ją. Apie “Oyster Trace”, apie…
- Tu girtas, Alenai, ir tiek…
- Žinoma. Maikai, nepadoru lįsti į smulkmenas. Žinau. Tačiau visa probelma ta, kad visi, kurie mane pažįsta, nuo šiol žino kokios spalvos apatinius aš mėgstu. Kaip tau toks gyvenimas?
Maikas neatsake. Prisiminė motinos skambutį. Ji norėjo kažką papasakoti apie tėvą. Pajuto, kaip šiurpsta sprandas. O Lina? Velnias, velnias... O kaip jis?
- O kaip aš, apie mane tu nieko nežinai? – paklausė Aleno
- Nea, - žagtelėjo Alenas, - tu vienintelis iš mano pažįstamų apie kurio apatinius neturiu jokio supratimo. Iš pradžių pagalvojau, kad tu negyvas. Supranti, kai ryte prasidėjo visos šitos nesamonės ir pajutau, kaip čiuožia stogas, nebegalėjau susivaldyti. Vos tik pagalvoju apie kokį nors žmogų, gaunu tokį kiekį informacijos lyg apie save patį. Tik apie mirusius ne. Mano tėvas mirė prieš tris metus – nulis. Nieko nežinau. Kažkurią akimirką pagalvojau apie tave, - Alenas iš nykščio ir bevardžio pirštų padarė apskritimą, - zero. Tada ir paskambinau. Kaip tau pavyksta?
- Kas pavyksta? – nesuprato Maikas
- Na, kaip tau pavyksta tai…blokuoti? Aha, geras žodis. “Blokuoti”.
- Aš nieko neblokuoja, - gūžtelėjo pečiais Maikas, - nieko nedarau. Sakei, kad buvau Lincoln tunelio pažiba. Iš kur sužinojai?
- A, Lincolnas. Čia geras. Žinai, jeigu ne tas nevalingas apsikeitimas asmeninio pobūdžio informacija, būtų visai gerai. Kažkaip išeina sužinoti kas vyksta pasaulyje, - Alenas vėl žagtelėjo, - Kai šiek tiek atsipapaliojau ir pagalvojau apie visus mūsų darbuotojus…. Och, Maikai, kiek gyvenimo istorijų… Tiek to, taigi, jau žinojau, kad niekas į darbą neis. Kurgi ne. Aš irgi likčiau namie. Manai malonu eiti išvertus pasauliu visą savo sielą išvirkščiąja puse? Bet mes su Debora turėjom susitikti…Taigi. Tik išėjau iš namų, ir iš karto, net nereikėjo galvoti, žinojau, kad kažkoks idiotas važiuoja iš New Jersey ir daužo visas mašinas iš eilės. Tereikėjo pagalvoti apie Lincoln tunelį ir viskas kaip ant delno. Fantastika. Tik vairuotojai nesinervino, nes buvo aišku, kad draudikai apie tai irgi žino. Ir policininkai, kaip čia pasakius, pasijungę. Suras tave. Kam be reikalo trukdyti eismui? Pagalvojau apie metro ir staiga sužinau, kad “mėlynojoj” linijoj įvyko skerdynės, pusė tūkstančio negyvų, keli tūkstančiai sužeistų, susidūrė keli sąstatai. Nepatikėsi, viskas prasidėjo nuo to, kad kažkoks raudonsprandis mintyse iškeikė grupelę juodukų. Grandininė reakcija minioje. Viskas vyko tyliai, žmonės net nešaukė. Tiesiog tvatino vieni kitus. Ir taip toliau. Bet tai vienintelis masinės psichozės atvejas. Galbūt suveikė dėl to, kad vienoj vietoj buvo minia. Tiesa, nuo Japonijos iki mūsų, tai yra, mano, gimtosios šalies keli šimtai sudužusių lėktuvų, aibė nuo bėgių nuvirtusių traukinių… Ne visi lakūnai, panašu, sugebėjo pakelti telepatijos iškreptu būdu priepuolį. Įsivaizduok esi dispečeris, akimirkai pagalvoji apie savo brangiąją, ir sužinai kad tą akimirką ji tvatinasi su kaimynu. Ir gali, kaip čia pasakius, realiam laike skanuoti jos pojūčius, mintis. Nieko sau patikimas oro uosto dispečeris, ar ne? Taigi, nuostabu, jeigu nebūtų taip asmeniška. Jeigu tik ne tas nevalingas knaisiojimaisi po svetimus apatinius…

Alenas gurkštelėjo, nepatenkintas pažiūrėjo į pustuštį butelį ir dėbtelėjo į Maiką, kuris susmukęs sėdėjo kėdėje. Alenas tyliai prašneko:
- Maikai, eik iš čia. Kiek aš suprantu, o suprantu dabar daugiau nei galėjau įsivaizduoti, viskas greitai pasikeis. Kažkas iškirto žmonijai piktą pokštą. Klausimas tik kas, kaip ir kam to reikėjo. Gal čia moderni pasaulinio tvano versija? Kai kas galvoja, o jie nėra kvailiai kaip aš, kad masinės telepatijos dulkės nusės. Kas nusižudys, kas ištvers, vieni išsiskirs, kiti susitaikys ir prisitaikys. Bet pasaulis, panašu, bus kitoks. Patikėk, Trident Comunications dabar niekam nebereikės. Akcijų birža irgi praeitis. Kur dabar tą arbitražą iškasti, kai negali net savęs apgauti, - sukikeno Alanas, - O aš čia pabūsiu…
Maikas sunkiai atsistojo. Buvo beeinąs durų link, bet atsisuko:
- O Lina, ir apie ją pagalvojai?
Alenas linktelėjo. Maikas pajuto, kaip į galvą siūbtelėjo kraujas. Kumščiai patys susigniaužė, žengė žingsnį link Aleno, bet tas stebėtinai greitai atsistojo iš krėslo ir apėjo stalą iš kitos pusės:
- Maikai, raminkis. Aš turiu rimtesnių bėdų nei tu. Žinojai, kad aš ir Debora meilužiai?
- Koks man skirtumas, - iškošė Maikas stabtelėjęs
- Jos vyras pakeliui. Jis ginkluotas. Aš irgi. Jis čia bus po dešimties minučių. Įsiutęs kaip bulius koridoje. Skanuojam vienas kitą nuolatos. Matai, Debora mano kabinete, ji neištvėrė akistatos su tiesa. Aš geriu, tai kažkaip dar laikausi. Jeigu nori, gali nueiti pasižiūrėti į mano kabinetą, bet neturi daug laiko. Taigi, Maikai, nešdinkis. Aš į tave nešausiu, bet jis gali. Beje, abu su juo žinom, kad policija pavėluos. Ekipažas jau važiuoja, bet jie nespės. Daug darbo metro. Tobulas pasaulis, ar ne? Arba aš, arba jis. Kerštas ir išlikimas. Iki Maikai. Džeisonas tau paskambins. Jis turi tau ką papasakoti. Apie mus visus. Varyk iš čia. Susirask gyvą psihoterapeutą, nes manasis šįrit nusižudė supratęs, kad…

Maikas trenkė durimis. Paskutinį kartą Aleną matė netvirtai stovintį įsitvėrusį stalo ir žiūrintį graudžiai girtu žvilgsniu. Lina. Reikia grįžti namo. Paskambins jai apačioje. Kalbėtis ofise neturėjo jokio noro. Liftas buvo tame pačiame aukšte, ir kur jam daugiau būti? Taksi apčioje irgi sotvėjo, o už vairo sėdėjo užsimerkęs tas pats vairuotojas. Maikas lengviau atsiduso ir pasileido bėgte.