Nejaučiu tavęs rytoj

Buvai arti
  tarsi naktis
vos brėkštant rytui...
Buvai šalia,
  kaip upė
prie krantų...
Aš troškau,
  kad tą naktį lytų -
Tik lietuje
  tą tikrąjį tave randu.

Ir nors tamsa
  paslėpti bandė
    veidus,
Bet akys
  skendo akyse...
Tyla pamiršt
  pasaulį visą leido,
Tačiau širdis
  virpėt bijojo
    širdyje...

Aš supratau,
  kad sapnas -
ne tikrovė,
Nors mes jame
  ir būname kartu.
Ir nors beširdis laikas
  jausmo neišrovė,
Bet man mielesnis
  vakarykštis tu...

Mes išsiskyrėm
  lyg skirtingi vėjai,
Sau leidę
  tik nedrąsų prilietimą.
Aš nežinau,
  ką tu širdy turėjai,
Nes vos jutau
  pašėlusį plakimą.

Ir mūs keliai
  lyg vakar
    išsiskyrę,
Rytoj tikrai
  nesusijungs...
Nepasakyti žodžiai,
  tamsoje nutilę,
Bus amžini
  ir tiktai mums...