Tironas Pt.1

– Ir tadum – kaimietis taip jaudinosi, kad prakaitas žliaugė upeliais – jisai pavogė muni vištų porą ir dar šunę papjov...
    – Nepjoviau aš tų šunių!
    Tironas, kitaip nei prieš jį stovintys kaimiečiai atrodė ramus ir susimąstęs kaip visados, bet vištos ir šunys rūpėjo jam mažiausiai. Visai kitaip jam atrodė šis sostas ir valdžia, kai dar jaunas būdamas ankstesnį karalių netyčiom nudūrė ir per kažkokį laimingą atsitiktinumą sostan atsisėdo. Net pats vėliau tuo stebėdavosi
    – Seniau viskas buvo kitaip – tokiomis akimirkomis numykdavo tironas savo padėjėjui Albrechtui, – seniau karaliai, tai va – skėstelėdavo rankom, – karaliaudavo, o aš ką – tik žąsys ir vilkai. Ką aš jiems, sakysiu – šiukštu žąsų nepjaukit?
    – Vištos ir šunys – pataisydavo jį Albrechtas, bet Tironas ant jo nepykdavo.
    Apie penktą ar šeštą vakaro jis visuomet nuvargdavo ir jį apnikdavo filosofinės mintys. Vėliau jis ką nors nubausdavo mirtimi ir baigdavo oficialią darbo dieną, postringaudamas, kaip sunku būti karalium. Tad Albrechtas nusisuko į už lango triūsiančias skalbėjas, taip nutraukdamas gailesčio vištvagiui kupinas mintis.
    – Ai... – galų gale tarstelėjo Tironas žiūrėdamas kažkur į tolį – mirties bausmė, matyt.
    – Vykdyt – dar sugriaudėjo, prisiminęs, kad turi atrodyt rimtas ir valdingas.
    Vištvagis, vardu Motiejus, nesitikėjo tokios baigties. Paprastai vištvagiai atsipirkdavo kelių variokų bauda, o dabar – mirtis. Jis vis dar nekaltai šypsojos, nesuvokdamas, kad jį jau tempia link ešafoto.
    – Bet pone, a kas man už vištų atlygęs? – džiugiai paklausė nuskriaustasis. Tironas skausmingai susiraukė ir mostelėjo sargybiniams, kurie vis dar neįpratę prie tokios teismų baigties čiupo už rankų ir antrąjį kaimietį, tempdami jį į paskutiniąją kelionę.
    Nė kiek nenustebęs Albrechtas toliau žvelgė pro langą. Tirono padėjėju jis tapo tuomet, kai parašė darbą, apie tai, kad nors ir tūkstantį kaimiečių siųsi ant ešafoto, kitą dieną tiek pat jų ateis su tais pačiais skundais. Tokia mintis Tironą sužavėjo, nes leido greičiau baigti teismo posėdžius, tad Albrechtas tapo jo padėjėju.
    Šiaip tai Tironas nebuvo blogas žmogus. Jis buvo doras ir atsakingas vyras. Rūpinosi vaikų išsimokslinimu, o žmoną lepindavo gražiausiomis gėlėmis, puikiausiais drabužiais ir gardžiausiais skanėstais. Ir žiaurumo Tironas nemėgo. Tiesiog jį vargindavo visi kaimiečiai, plūstantys su skundais, prašymais ir dar kažkokiais neaiškiais popieriais.
    – Vargas, tik vargas ir vargas – sakydavo jis Albrechtui.
    – Tai jau taip – romiai sutikdavo patarėjas, melancholiškai stebėdamas vis naujas skalbėjas prie upės. „Gal ir neblogas šis darbas“, – pagalvodavo Albrechtas tokiomis sielai mielomis akimirkomis ir kartais net persisverdavo pro langą, kad šūkteltų ką nors apie pakeltus sijonus ar dailias kojytes. Deja, per lietų ar sningant patarėjo darbas nebūdavo toks džiuginantis. Bet Albrechtas nebuvo vienintelis nemėgstantis savo pareigų.
    Iš tikrųjų tai ir Tironui nepatiko jo darbas. Jis būtų mielai sau ūkininkavęs visą gyvenimą, jei ne tie vaikai ir žmona. Su ilgesiu prisimindavo tą kartą, kai išaugo pirmos jo pasėtos morkos, ar kai stirnos (dabar jau nykstantys gyvūnai) nugraužė jo augintą obelį. Tironas tik rūpinosi šeimos gerove, o gerovei, kaip jis ją suprato, reikėjo pilies ir daug pinigų. Ir dar drakoną nugalėt, kaip teigė vaikystėje skaityta pasakų knyga. Drakonas gyveno toli kalnuose, tad Tironas tingėjo iki jo eiti, bet pilį ir aukso šeimai parūpino. Ir knygos autorių pakorė.
    – Už per daug idilišką karaliaus vaizdavimą – tuomet rūsčiai nusprendė Tironas. – O be to, kad su valstiečiais aiškintis kasdien reiks irgi knygoj nepaminėjai – pridūrė, ir netrukus visi galėjo švęsti laidotuves. Laidotuvių šventė buvo vienas iš didesnių Tirono nuopelnų tautai. Sumąstęs, kad pilyje vis kas nors ko nors gedi, pilies valdovas oficialiai paskelbė laidotuves valstybės švente. Iki antros vyno statinės gedintieji prieštaravo, bet vėliau pilies gyventojai pamėgo naują tvarką. Tik kaimyninių šalių valdovai stebėdavosi bei šaipydavosi, bet Tironas čia nematė problemos, ir mikliai visas aplinkines šalis užkariavo.
    – Ir dar jie čia bando už savo laisvę kovoti – skųsdavosi degindamas kokį nors revoliucionierių.
    – Tai jau taip – atsakydavo choru sargybiniai ir tokiu būdu patys išvengdavo laužo. Vėliau jie sumąstė atsakyti dainuojant, ir nuo tada gaudavo alaus. Taip laidotuvės tikrai patapo švente.
    Bet Tironą, nepaisant jo gerų darbų, vis tiek laikė Tironu.
    – Aš tiek gero jiems pridaręs, o jie, plebėjai, visai to nevertina, – pareikšdavo Tironas Albrechtui arba sienoms, kai pirmojo nebūdavo šalia.
    – Tai jau taip – pritardavo sienos arba Albrechtas, ir nugrimzdavo į filosofinius apmąstymus.