Žydrojo slėnio istorijos - 2

(tęsinys)

- Ak, Karalienė, mūsų Karalienė jau čia! - susijaudinęs šūktelėjo Sti-Kipas ir nubėgo ieškoti dar neužsirašiusių į žaidimą. Prie dvynių prišoko jų tėvai.

- Na vaikai, greičiau, paskubėkime užsiimti vietas, - pasakė mama, paėmus juos už rankų ir tempdamasi suolų link. Tėtis ėjo prieky, braudamasis pro minią šurmuliuojančių skifų. Šeima atsisėdo pačioje priekinėje eilėje, kuo ypač patenkinta buvo mama.

Minia šurmuliavo: “Karalienė, Karalienė!”, visi skubėjo atsisėsti. Slėnis buvo pilnas skifų ir visokių kitokių Sibijos planetos padarų, susirinkusių iš toli ir arti į Aldros šventę. Visi veržėsi pamatyti Karalienę, atvykstančią iš savo rūmų Žvaigždėtoje saloje.

Šalia Mju ir Borko šeimos įsitaisė kompanija lapsų – gauruotų padarų ilgomis nulinkusiomis ausimis. Visi jie letenose laikė po taurę kokteilio su šiaudeliu ir garsiai šnekėjosi. Lapsų tarmė šiek tiek skiriasi nuo skifų, ir Mju, pamėginusi įsiklausyti, beveik nieko nesuprato, išskyrus kažką apie niežtinčius padus ir tarpdury įstrigusią ausį. Ji atsiduso ir pažvelgė priekin. Aldros medis iš tolo švietė įvairiaspalviais kaspinais, kurie plaikstėsi vėjyje. Nuo kiekvieno smarkesnio gūsio suskambėdavo sidabriniai varpeliai.

- Atrodo, tavo darbas pavyko, - linksmai į mamą kreipėsi Mju tėtis ir ją apkabino. Mama padėjo galvą jam ant peties ir laiminga šypsojosi.

- Karalienė! - garsiai paskelbė Sti-Kipas, užlipęs ant pakylos priešais aldros medį. Kalbos nuščiuvo, visi atsisuko į priekį. Pasirodė Karalienė su savo palyda.

Sibijos Karalienė buvo ne skifė. Niekas tiksliai nežinojo jos kilmės, bet sklido kalbos, kad ji yra palikuonė prislių, prieš keletą amžių atvykusių Sibijon iš gretimos Prisleto planetos. Bet tai tik gandai.

Karalienė buvo labai graži, aukšta ir pūkuota. Ji turėjo ilgą uodegą, kuri matėsi pro jos mantijos apačią. Karalienę lydėjo mažučiai sparnuoti elfai, skraidantys aplink ir be perstojo čiauškantys tarpusavyje plonais balseliais. Kelios rūmų damos, daugiausiai iš skifų giminės, taip pat dalyvavo Karalienės palydoje. Jos vėdavosi plunksninėmis vėduoklėmis ir viena per kitą rūpinosi, ar Karalienė ko nors nepageidaujanti, ar jai ne karšta, ar nepavargus. Karalienė tądien buvo geros nuotaikos ir į visus klausimus atsakinėjo maloniai.

Žydrąjį slėnį Sibijos valdovė labiausiai mėgo dėl jo kvapo. Mat kiekviena vietovė Sibijos planetoje turėjo savitą kvapą. Pavyzdžiui, Raudonasis slėnis kvepėjo vyšniomis ir apelsinais, Slėpiningasis miškas – rugiais, medumi ir kriaušėmis, Žvaigždėtoji sala – šokoladu. Žydrasis slėnis, į kurį atvyko Karalienė, švelniai kvepėjo pakalnutėmis. Ji giliai įkvėpė ir nusišypsojo.

“Kokia graži mūsų Karalienė, kokia graži,” - pusbalsiu žavėjosi minia. Karalienė didingai užlipo ant pakylos, kur jai buvo paruoštas sostas, ir mostu pasveikino pavaldinius. Minia suošė. Vienas mažiukas skifas, sėdėjęs už Mju, užspringo medmedžio uogom ir užsikosėjo. Šalia sėdėjęs lapsas jam kažką sumurmėjo, ir mažasis skifas, baisiai paraudęs, užsikosėjo dar labiau.

Karalienė padėkojo visiems susirinkusiems ir šiek tiek pašnekėjo apie svarbiausius metų įvykius, tokius, kaip Didžiosios obsų eitynės ir sporto šventė Auksiniame slėnyje. Tada eilė atėjo Didžiajam Žaidimui. Sti-Kipas pakylos vidury išdidžiai pastatė sidabrinį rutulį. Minia pradėjo ploti, ypač džiaugėsi vaikai.

- Mažieji skifai, - linksmai tarė Karalienė, - dabar išaiškės, kuris iš jūsų šiemet taps Super-skifu. Žinau, kaip jūs visi laukėte šios šventės, tad dar truputį kantrybės! Pernai Super-skifas buvo mažasis Niblas, o kas gi bus šių metų laimingasis?

Mju širdutė suvirpėjo iš jaudulio. Jau seniai ji svajojo tapti Super-skife, kad pildytųsi visi jos norai. Jai į šoną kumštelėjo brolis:

- Na, kaip manai, kam šiemet pasiseks? Gal man? Tada niekas man nepriekaištautų, kad per daug valgau. Galėčiau kasdien suryti krūvas medmedžio uogų… - ir jis ilgesingai atsiduso.





(tęsinys - kitą vakarą)