apnuoginta

venose pulsuojantis kraujas
užgožiantis net beprotišką širdies plakimą
lietaus lašai, vieninteliai turintys teisę,
liesti jos apnuogintą kūną.
žvaigždėmis nusėtas dangus
švelni rasa liečianti žemę...
nuogybę jos tyrą
mato tik akys tamsos.
nakties žvilgsnis ją godžiai stebi
vėjas paklaikęs nutyla...,
nepavydamas jos šešėlis
nedrąsiai pavydi damos savosios...
kiek vyrų ištiesę besotes rankas
siekė paliesti bent sekundei
jos tą žavią nuogybę..
bet nei vienam nepavyks
nakties dukters sau pasiimti.
o naktie! aš tavo moteris
apnuogindama tik tau, savo kūną nekaltą
sielą nuodėmingą,
aš atsiduodu Tau!