Tradiciškai tylim

Tradiciškai tylim,
kai lapams nukritus
į alkstančius delnus neateina
Ruduo.
Laikas sustoja, bet laikrodžiai tiksi.
Gal jau einam namo?

Susirinkę po dalį pavasarių, vasarų,
apsunkusiom pėdom išvagotų naktų,
Pasislėpę po akmenį, mintį, metaforą,
Nepalikę ugnies.

O visgi. - Ramu.
Net tada, kai mažytėm kojytėm
Trepsena taip nelauktas rytojus -
(nebyli pabaiga) -
Pirmas sniegas. Ir antras.
Ir netikras pavojus.
Lyg nujaučiam kažką,
ko seniai nebėra.