Išėjote, nespėjęs tarti mums sudie –
Staiga ir netikėtai.
Liepsnojęs dėl kitų ir švietęs kaip žvaigždė,
Pats gesote iš lėto.
Kas numaldys tą didį skausmą netekties,
Tą širdgėlą ir stresą?
Kas nevilty pagalbos ranką beišties,
Kas žodį tars mums šviesų?
Palikot mus žvaigždėtą naktį praeito rudens.
Vėl Rekviem skambėjo...
Virš Nemuno ir virš Neries tegu plevens
Jums Amžinybės vėjai...