Tvanas

Viešpaties pilvas blyškiai  baltavo Jakumui už nugaros kai šis žengė į savo šešėliuose benuskęstančius Kalnus. Artėjančių sutemų orakulas Jakumas nesibaimino, nes čia, jau už trejeto valandų kelio, buvo jo namai - kuklus būstas savo paties rankomis suremtas po viena iš pakibusių uolų. Jis mintinai žinojo daugumą takų aplinkui, atminė visus didesnius akmenis ir medžius, lygiai kaip neblogai jis pažinojo ir visą Pasaulį, iš paskutinės kelionės po kurį pavargęs jis grįžo.

O Pasaulį, kuriame orakului Jakumui teko gyventi ir šį Gyvenimą pažinti, Viešpats buvo sutvėręs tobulą. Ilga Kalnų virtinė savo viršūnėmis rėmėsi į dangų ir juosė žemes mirtingo žmogaus žingsniais ir mintimis nebeaprėpiamu  lanku nuo Jūron prigulusios  Dievo Galvos iki pat ūkais apsigaubusios Šiaurės, kur nurimusių vandenų seklumose ilsėjosi Viešpaties Pėdos. Neperkopiamų kalnų viršūnės žemėjo tik virtinės gale – nusileidusios prie Jūros ties Visagalio Kakta.  Bet pro šį tarpą nebebuvo kelių. Atsiradę drąsuoliai, kad ir sėkmingai kirsdami klastingas Terra Incognitos pusdykumes, iš Nebūtojo Laiko Nuosakos nuolat tvyrojusios tuoj už Viešpaties Viršugalvio ir Kalnų niekad nebesugrįždavo. Tas pats, manoma, turėjo dėtis ir šiauriniam pasaulio gale prie Dievo Pėdų.

Pats Viešpats, atsisukęs Veidu į žmones, amžių amžius dešinį šoną užmerkęs vandenyje, gulėjo Jūroje. Tauta apgyvenusi žemes prie Visagalio Galvos džiaugėsi Jo Veido šviesa  kasdien ir vadino save Viešpaties Išrinktaisiais. Paskirtomis datomis Dievybei jie aukodavo jaučius ir kitokį maistą. Moterys gi iš atlikusių kanopų virė tirštą ir šaly besilankantiems  kitataučiams taip keistai dvokiantį kisielių.

Išrinktųjų miestai buvo didesni, skaitlingi gyventojais ir šiaip turtingesni už likusiojo pasaulio miestus. Stipri pramonė, nors ir niokodama gamtą, garantavo piliečiams nuolatinį užimtumą ir pasiturintį gyvenimą. Išvystyta prekyba  skatino mainus žiniomis bei menų vystymasi. Sparnus kėlė mokslas. Kur ne kur jau sklandė, išties dar silpnos, iš dar tik blėstančių Inkvizicijos laužų bepakylančios tiesos: kad  Pasaulis didesnis nei Viešpats jį leidžia žmonėms pažinoti, kad jis, atseit, esąs apvalus, kad  Viešpaties pilvas ir veidai ne patys iš savęs visą Pasaulio gyvastį kas rytą  nušviečia ir šiluma jaukia šildo, bet kito, manomai dar didesnio ir galingesnio šviesulio kažkur už kalnų esančio šviesą atspindi, o naktį nublanksta, kai tos šviesos nebesugeba gauti; kad Pasaulis pažinus esąs, o Kalnai – sunkiai, bet perkopiami, o Nebūtojo Laiko Nuosaka prasidedanti tuoj už Terra Incognitos  – tik nelemti žynių burtai.

Jakumas visus tuos svaičiojimus buvo girdėjęs, bet pernelyg, o ypač  paskutiniojo teiginio, nevertino, kol tokioms „tiesoms“ nebus pateiktas nors vienas svarus įrodymas. Jis buvo orakulas, bet ne iš tų, kurie turi įgimtą dovaną kažkaip  iš anksto žinoti tiesą, bet patys tomis nuojautomis abejojantys, o tas kuris ją pažino iš paties patirto ilgo, tik žyniams skirto gyvenimo, iš galybės perskaitytų raštų, Kelionėse įsimintų vaizdinių, jose pažintų žmonių pasakojimų. Kraštuose, iš kur jis dabar sveikas sugrįžo namo į Kalnus, ten tokios abejotinos tiesos neužgimdavo ir ten jos niekam nerūpėjo. Klyntarpės, o tuo labiau barbariškosios Sūrsmarvės žemėse prie Viešpaties Kojų, gyvenimas buvo nepalyginamai rūstesnis ir tikresnis už tą gyvenimą, kurį gyveno sotūs išrinktieji. Šioje sunkiausioje gyvenimo kelionėje Jakumas suprato, kad Viešpats, savo Akimis tik Išrinktąją Tautą regėdamas ir tik jų maldas tegirdėdamas, apie pasaulį esantį toliau nuo savo Bambos mažai ką besužino

Nuo Pirmosios Poros sutvėrimo žmonės Dievo akyse nuolat veisėsi ir dauginosi. Vėliau, jo akiratyje nebevisi  sutilpdami, karais ir bruzdėjimais išsistumdė po žemes palei Pakrantę net iki Jūroje mirkstančių  Viešpaties Pėdų. O ir  Visagalis buvo taip surėdęs, kad Vėjas šiame pasaulyje buvo tik vienas ir tas pats kryptingas. Jis nuolat pūtė nuo Galvos pusės link Jo Kojų. Toks vienakryptis vėjas ginė jūros bangas kartu su jon išliejamomis srutomis ir šiukšlėmis nuo šiaip jau švarios Išrinktųjų pakrantės link neaprėpiamai plačios Klyntarpės Išlankos. Kartu su Vėjo stumiamomis šiukšlėmis ta pačia kryptimi ištisomis šeimomis ar pavieniui vis dar iškeliaudavo Išrinktųjų tautoj nepritapusieji, kitaip manantys ar nevykėliai. Begalinis Klyntarpės jūros gilumas ir neaprėpiamas jos derlingų žemių platumas paskutiniais amžiais ir begelbėjo kraštą nuo visiško pasmirdimo ir besaikio žemių ir visos gamtos alinimo. O gyventojų poreikiams ir vartojimui vis augant Išrinktųjų kapitalo gamyklos Klyntarpėje nebesustodavo nei dieną, nei naktį.

Gal neišmatuojama Klyntarpės  vandenų giluma ir neaprėpiama šio krašto platybė ir būtų galėjusios kaip nors stabilizuoti padėtį, jei ne ta nelemtoji Išrinktųjų tradicija kiekvieną Viešpaties pavasarį švęsti Šviesogrįžos šventę.

Išrinktųjų karaliai dėlei to, kad atėjus vasaros darbymečiui liaudis mažiau tinginiautų, o noriau dirbtų, kasmet, per tris Šviesogrįžos dienas, visą  iki lašo krašto vienuolynuose ir ūkiuose išsaugotą vyną įsakydavo žmonėms sugerti, o visą taip nesuvartotą alkocholį  - nuolankiai suaukoti Viešpačiui. Išrinktųjų piliečiai taip ir darydavo. Tad suprantama, kad Klyntarpio vandenys nuo to kentėjo baisiausiai. Jūros vanduo tomis balandžio dienomis virsdavo girtu šlapimu ir net neršti dar nespėjusios žuvys tuntais gaišo ir baltuodamos negyvais pilvais nuguldavo vandens paviršių, ir Klyntarpio žvejų nebesuspėtos išgriebti  čia pat susmirsdavo, Vėjo keliamomis  bangomis buvo nešamos, jo paties taip sugrūdamos į Sūrsmirdės seklumas. Tuomet jau šis kraštas nebepateisindavo savo vardo kilusio nuo Viešpaties Kojų kvapo, bet nesibodintiems dvėseliena ir jau neturintiems kur dėtis nuo nebeįsivaizduojamų  smarvių įvairovės  šio barbarų krašto skurdžiams pūstančios žuvys buvo vienintelė Dievo dovana metuose, nepriskaitant  bangomis atneštų ligų ir epidemijų, nuo kurių jie krisdavo kaip musės ir populiacija jų bepasipildydavo jau ne kaip anksčiau – dėl gausaus jokia tvarka ar įstatymais nepažaboto gimstamumo, bet daugiau – tik dėka atplųstančių net iš Klyntarpės ištremtųjų bei nuo nuožmios Teisėsaugos pabėgusių  kriminalinių elementų.

Tikriausiai, kad ten, tam krašte, manė Jakumas, kur labiausiai pradvokusioj Jūroj mirksta Viešpaties pėdos, tikriausai, kad tenai, taip kaip ir prie Jo Galvos, Kalnai lygiai taip pat nužemėja iki grumstų, ir ten taip pat tvyro nesuvokiamoji Nuosaka, arba... arba, galbūt,  yra tarpas, pro kurį galima ištrūkti iš šio pasaulio į kokį nors kitą, jei toks kartais kur nors būtų...

Ir Jakumas to nesužinojo. Net neišsklaidė savo abejonių. Paskutiniosios kelionės tikslo jis nepasiekė. Jokiomis atsineštomis nei savo išsigalvotomis, anei mokslininkų pasiūlytomis priemonėmis nuo neįveikiamos smarvės apsisaugoti jam nepavyko. Nepavyko, ar tikrai yra toks tarpas, pamatyti ir jo pasiųstiems, gausiu atlyginimu paakintiems pačio Sūrsmirdės galo barbarams. Žmonių ir Dievo valios (o gal – nevalios) sutverta smarvė buvo stipresnė net už jų pradvokusią bei nuožmią laukinę prigimtį.

Dabar Jakumas žengė į temstančius kalnus. Daug bagažo jis neturėjo, bet nešė didelę žinią. Pareidamas iš Sūrsmirdės jis aplankė tokį  žmogų Arką bestatantį . Anas  sakė Jakumai, kad kartą jau yra taip buvę - visas Pasaulis  skendo. Viešpats, sako,  tada sėdosi o paskiau ir stojosi Jūroje, ir toliau nieks nieko nebeprisimena – tik vandenį. Ir dabar, nors ir neišsiaiškinęs nieko tikro apie tarpą tarp Kalnų ir Viešpaties Pėdų, Jakumas jau žinojo, kad ryte, pasiekęs savo varganą būstą, dieną kiek pailsės, po to kelsis į aukštesnius kalnus, ten leisis įkertamas gyvatės, savaitę badaus ir medituos ir, nulips į Slėnį, apsisprendęs išduoti svarbią Ištartį žmonėms,  Jakumas pasakys: “Pats  Viešpats kokiais maždaug 2030-aisiais skalbsis kelnes“.