Žemyn galva į skrudintuvą |pradžia|

Pradėjo žiauriai skaudėti galvą ir net kiek pabodo kelias pastarąsias valandas stebėti savo vienintelius baltinius, besisukančius skalbimo mašinoje. Nesuprantu, kodėl nenunešiau jos pas meistrą, nes kiekvieną kartą ties trečiu apsisukimu skalbyklė pakildavo kairiuoju kampu nuo žemės per centimetrą ir išleisdavo apokalipsę primenantį garsą. O tas garsas būdavo baisiai keistas. Net aš, sėdėdamas priešais, sulenkęs kelius, basomis kojomis, susivėlusiais plaukais ir penkta diena nesiskutęs, nuoga nugara be savo vienintelių marškinių, pasijusdavau tarsi Nojus, turintis atlikti savo misiją.
Užsikeldavau savo žiurkėną ant kelių ir linguodavau, niūniuodamas kažkokią melodiją. Žiurkėnas nervingai muistydavosi, bet kalbėdavau, jog tai tik jo naudai, nes tvanas jau čia pat...

Niekada nebūdavo maloniausia dalis valyti iš skalbimo mašinos išbėgusį vandenį. Tiesiog viskas vyko per daug techniškai, ir mane tai apgavo. Aš buvau labai naivus naujųjų laikų atžvilgiu. Įvairiausi mygtukai, sraigtai. Kas per nesąmonė. Sėdėjau baloje, ant parketo, žiurkėnas lyg Havajuose plūduriavo sau ant nugaros. Basomis pėdomis į vandenį mušiau ritmą.

Tuomet atėjo Olivija ir prisėdo šalia. Ji buvo tik su naktiniais marškiniais. Jų nėrinius iškart aptraukė vanduo, o Olovijos blauzdų oda kiek pašiurpo. Ji atnešė kavos ir mes stebėjome atidarytas skalbyklės dureles, kažką šaukėme į jos tuščią būgną, juokėmės iš keistų atgarsių. Aš siurbiau nesaldintą juodą skystį iš puodelio, pripildžiau juo savo burną, tuomet Olivija tėškė man per žandus ir jos balti naktiniai buvo nusėti mažomis tamsiomis dėmelėmis lyg apšikti devynių balandžių. Dievaži. Pasakiau, kad jei Semas, mano žiurkėnas, tebebūtų gyvas, turbūt numirtų dar kartą iš juoko. Taip man siaubingai besijuokiant ji sugriebė mano skruostus lyg norėdama juos švelniai patampyti. Apnuoginti pečiai ir vandens lašai ant nuogų kojų atrodė velniškai seksualiai. Plaukai buvo jai užkritę ant veido ir oras iš praviros burnos juos kaskart įtraukdavo vidun. Jos krūtinė kilnojosi nuo kvėpavimo, o pėdos neramiai muistėsi. Viskas buvo lyg sustoję akimirkai, tačiau staiga jos veido mina pasikeitė . Ir kam jai reikėjo sučaižyti mano tylą. Tas momentas būdavo pats šlykščiausias, kuomet ji viską sugadindavo savo balsu.
- Jis ir vėl buvo čia. Po mūsų balkonu.
- Nekalbėk.
- Jis buvo čia ir sakė, jog pamiršau padžiauti vakarykščius skalbinius. Iš kur jis? Kas jis toks? Žinau, jog vienas iš tavo, tarkim, pažįstamų.... Nekenčiu, kad tu man nieko nepasakoji. Kas per keistuolis. Ir taip jau antra savaitė. Tomai... Aš nebesusitvarkau.
Beje, pamiršau pasakyti, kad jos akys buvo panašios į alyvuoges. Dvi tamsias, juodas alyvuoges, spindinčias skystyje, teliuoskuojančias skardinėje. Visuomet išsiėmęs skardinę iš šaldytuvo ilgai žvejodavau vieną alyvuogių arbatiniu šaukšteliu, negalėdavau išsirinkti, kuri labiausiai panaši į dešiniąją Olivijos akį. Tuomet pašaukdavau ją ir liepdavau pasakyti tiesą- kuri iš tų juodų uogų labiausiai panaši į jos akis. Tuomet ji juokdavosi. Juokdavosi lygiai taip pat, kai pamatydavo Semo surištas kojytes. Pasakojau jai, jog tai tokia žiurkėnų dieta ir visai ne graužikų kankinimo būdas, tiesiog man pabosdavo jo teliuskuojantis pilvukas. Rodos, aš visuomet girdėdavau jo miniatiūrinius nagus klapsint į parketą ir bėgant paskui kiekvieną maisto trupinį, krintantį ant žemės.
- Mmm., - varčiau akis. Ir ką gi man sakyti? Iš kur žinoti, kas tas nepažįstamasis, sukantis ratus prie mano laiptinės. Prie mano darbo, prie mano automobilio stovėjimo aikštelėje, sekiojantis paskui mane prekybos centre ir patariantis, kurį batų dydį geriau pirkti parduotuvėje. Įdomiausia, jog jis visuomet kartu su savimi nešiodavosi skrudinuvą.
- Jis visuomet su savimi nešiojasi skrudintuvą.
Olivija į mane žvelgė velniškai ironiškai.
- Baik į mane taip žiūrėti. Aš jo nepažįstu.
- O vertėtų susipažinti.
Ji atsiduso ir pakilo su mudviejų puodeliais, eidama link vandens kriauklės sušoko stepą.


„Bliamba! ”- šaukė maža radijo bangų dėžutė autobuse. Aš sėdėjau susikėlęs koją ant kojos autobuse, varčiau laikraštį, stebėjau pagal kelio reljefą siūbuojantį savo atrištą batų raištelį.
„ Jie krinta! Lėktuvai! Spalvoti! Jų sparnai ir propeleriai braukia miesto pastatus ir lūžta... Vėliau sprogsta, tai neįtikėtina! Aš negaliu patikėti! Bliamba, žiūrėk, Edai! Visai kaip per kompiuterinį žaidimą, tik tikroviškiau. Vienintelis skirtumas, kad ir tikrovė ir ją atspindintys žaidimai rodo tą patį. Jog žmonės bijo nesėkmių, bijo krintančių lėktuvų, užsisuka ir skuodžia kuo toliau. Griebia, kas brangiausia ir slepiasi. Į kokį... hmm.. aptriušusį bunkerį. Kvailiai.. Sustotų, pažiūrėtų, kaip dabar! Mes visi išmokome sustoti ir nebebijoti krintančių lėktuvų! Bliamba... jėga! Edai... “
Maniau, jog tas diskžokėjus mane išvarys iš proto. Jis vis rėkė, o mes patys galėjome tai stebėti pro autobuso langus. Viskas taip natūralu, tik šiek tiek daugiau garso. Lėktuvai krito lyg lapai, palikdami duobes kelio grindinyje, svaiginančiai rūkdami ir zvimbdami. Žiauriai užknisa, pamaniau. Pažiūrėjau pro langą ir pagalvojau, ar būčiau galėjęs kariauti Vietname ir nepakliūti į aštuoniasdešimt procentų psichologinės pagalbos reikalaujančių karių. Žinote, jiems  krintantys lėktuvai, ir visai ne pirotechnika užsiimantys kariai, paliko kur kas gilesnius įspūdžius. Manau, ne, man pagalbos neprireiktų. Aš netgi pasistiprinčiau. Grįžčiau ir išgarsėčiau. Mane pakviestų BBC arba CNN ir prašytų kalbėti apie tai, kokiomis sąlygomis kariavau ir ar surinkau pakankamai didelę savo lėktuvų nuotrupų kolekciją, kurią taip pat atgabenčiau į studiją. Galiausiai tai užpatentuočiau ir mesčiau savo sušiktą paštininko darbą... Mudu su Olivija gyventume laimingai... Daug geriau nei Holivudo istorijose.
- Tu durnas...
Aš atsisukau atgal ir velniškai išsigandau. Šalia manęs, dantų krapštuką įsikišęs į burną sėdėjo vyras. Jis buvo juodu kostiumu, kurio švarko ir kelnių audinys gerokai skyrėsi. Į švarko kišenę įdėta rožė, o po pažastimi- skrudintuvas.
- Atsiprašau?, -kreipiausi į jį, nors daug mieliau būčiau jam į veidą sugrūdęs savo kumštį, spėjusį prisigerti šiandieninių naujienų.
- Supranti... Yra toks menkas nesusipratimas.
Aš sėdėjau išsižiojęs.
- Nesusipratimas..., - lėtai pakartojau.
- Taip. Tu esi vienas menkas nesusipratimas.
O, Dieve, pagalvojau. Negi vėl palikau įjungtą skalbimo mašiną?