laiškas mirusiam draugui...

fainos dainos faini žodžiai bet ne mano kurta:


Po to kai tu mirei aš neradau pasauly nieko
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus

Šiandien rašydamas tau laišką į anapus
Aš nepriminti negaliu
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu

Ir tuoj iškyla akyse tas pavasaris prieš tavo mirtį
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys
Ištroškusių gyvent ir siaust kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių kad jie vieni pasaulį pataisys

Dar kaip šiandien matau visus susirenkant į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas
Mergaites neramias negalinčias be juoko ir dainų gyventi
Skrajojančias lengvai kaip vėjas aukštas ir lieknas

Atsimenu kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulę danguje ir upių vandeny
Ir skardžiuose aukštų kalvų sustoję
Regėjom kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny

Ir įtikėjom mes tada į žemės grožio galią
Vėl matėm išsipildant troškimus didžius
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam daržely
Išdidūs kaip arai ištiesę erdvėje sparnus

O kaip tu pavydėjai man palikdamas šią žemę
Tikėjimą jaunystę ir audringas svajones
Matei mane iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas

Ir tu prašei manęs pranešt ką naujo
Tau mirus ašen žemėje surasiu
Todėl šiandien kai paskutinį kartą patarnauju
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu

Turiu prisipažint jog nieko negaliu pranešti
Nes žemėj kas didinga tai jaunystė mumyse
Jei nori galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime

Todėl rašydamas tau šį laišką į anapus
Kai dar anuomet pažadėjau tau
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs
Pasauly ko nebūtum radęs tu, aš neradau