Iš mergaitės gyvenimo „1“

Kikeno ji kaip visi, mergaitė inkariukuose, mėlynoje gelėtoje suknelėje.
Nuostabus vasaros kvapas, žiogai groja man ir tau  - nuklydo mintys jos šalin. Kai su šypsena vaide žaidė smėlio dėžėje. Jos laimei tereikėjo besišypsančių, mylinčių veidų.
  Prasivėrė sukriošusios durys, jei jos galėtų kalbėti, sužinotum gyvenimo tiesų ir tu. Išėjo simpatiškas vyras, taip - moterys jį mėgo, tačiau jos per aklos, kad pamatytu koks jis žmogus, nors joms tai nebuvo įdomu. Besišypsantis pasižiūrėjo jis Sandros  pusėn, akyse galėjai užmatyti velnius, jei tu įžvalgus. Jis tolo į kitą pusę, tačiau ji labiau norėjo būti su tėčiu, taigi paliko vaikus dėžėje, nenorėjo eiti ton pusėn, tačiau per daug buvo širdyje. Šnekučiavosi, nors jiems sunku rasti kalbą, juk jis žiūrėjo žemyn į ją. Štai apleistas  troleibusų parkas, žmonių nesimato čia, tačiau štai ten juodos durys, muzika sklinda iš jų, sumaišyta su balsais. Tėvelis pasakė:
Lauk čia greit grįšiu, ne ilgiau kaip dešimt minučių. Be abejonių ji sutiko, aplink buvo šiukšlių krūvos, kai atsisėdus  ant seno suolelio. Juodosios durys stebėjo ją.
  Praeina žmonės susidomėjusiu žvilgsniu pažvelgė į ją, tai ir pradingsta į niekur. Sandrai pasidarė nejauku, juk temsta, praėjo dešimt ar dvidešimt minučių, nesuskaičiuojamai daugiau, kurgi jis? –  klausė ji savęs.
Pradėjo jausti skausmą širdyje, kažkas viduje sujudo:
Apsisuk! Keliauk namų pusėn. Štai už sienos kampo tėvas, tolyje keliaujantis namų pusėn, mergaitės žandu pasipylė keletas ašarų. Ji dar čia, jis kažkur kitur.
  Mylėtoja kaip nei viena kita, nežinojo kas lauks jos ateityje.