Neseniai man Juoka Ana papasakojo visą tiesą apie savo atsiradimą.
O atsirado ji va kaip: ją išperėjo laumė.
Vienoj mėlynoj girioj laumė rado lizdą su keliais kiaušiniais, jau beveik sušalusiais, vos gyvais. Tai pakvėpavo į juos savo aitriu samanų ir žolynų kvapu, užsisėdo plačėliausiu sijonu ir taip prasėdėjo septynias savaites nekrutėdama. Kol iš kiaušinių neišsirito keturi vaikeliukai.
Vos išlipę iš lizdo jie puolė bėgti į visas puses. Tik vieną laumė spėjo sučiupti už uodegėlės. Tikra keistenybė - vaikeliukas turėjo uodegytę, kuri po kelių dienų nukrito lyg kokiam driežui. Tas vaikeliukas po kiek laiko pasirodė besanti mergytė, o dar vėliau paaiškėjo, jog tai ir yra Juoka Ana. Tiesa, jos vardas iš pradžių buvęs kitoks, bet Juoka Ana jo neišduodanti už jokius pinigus anei saldumus gardumus.
Taip ji su laume pragyveno devynerius metus, kol į jų mišką neatsibastė vyras retais dantimis. Tas vyras laumę užkerėjo. O galbūt prarijo jos sielą. Juoka Ana dabar visaip spėlioja. Laumė visiškai padūko. Bastėsi su juo po mišką naktimis, upėmis braidė, samanom ridinėjosi, ant žarijų jam šoko, visas slapčiausias vėjų dainas išgiedojo. Ir jis užbūrė laumę - ji visiškai pamiršo Juoką Aną. Susitikusi kokioj pievoj praeidavo pro mergaitę tarsi nepastebėjusi, šaukiama neatsiliepdavo, jos akys padidėjo kokius tris kartus ir jose švietė vien keistas raudonas ūkas.
Juoka Ana suprato, jog prarado laumę. Verkė ilgai, pasikūkčiodama. O kai nurimo, į mūsų miestelį atžygiavo.
Tik kiekvieną vasarą, pilnaties metu bėga į mišką paknopstom, visus krūmus ir kelmus išvarto, balsą prarėkia, akis išžiūri ieškodama savo laumės ar bent jau ženklo, kad ji čia buvusi. Tačiau veltui.
Va kokia tiesa apie Juokos Anos atsiradimą.
Hm.