Numirė tyliai

Juodo
angelo
delnu
nugludintu
slinko
išpaikintos
vėlės,
siaubą
sparnuos
įsisupusios.

Sviro
girgždėdami
melsvu
šešėliu
vokai
išdabinti,
giltinės
dalgyje
dailiai
spindėdami.

Pelės
kamputyje
cypiančios
meldė
šviesą
į veidą
grąžinti,
skaistumą
įpūsti,
vokus
nors ašarom
tepti.

Vakaro
valgiui
pakviestą
musę
voras
užmiršęs
ant siūlo
ištysusio
koją
bijodamas
krustelėti,
akį
pramerkęs
budėdamas
verkė.

Kai ji
nesipriešino
numirė
tyliai.