išpažintis o ga;l dienoraštis

Ar mes mokame priimti kritiką? Ar norime ir stngiamės į ją atsižvelgti, kad ir kokia ji bebūtų? Reikia pripažinti, kad ne visi mes mėgstame ją. Daug kam, kartu ir man, dažniausiai ji nepatinka, nes tada atskleidžiamos mūsų klaidos, kurias teisiname tuo, kad esame labai jautrūs ir nenorime, kad mus be reikalo pultų. Žinoma, Jūs, gerbiamieji, galite nesutikti su manimi, bet aš nemėgstu kritikos dėl to, kad tada ji parodo man, kaip aš klystu ir kaip nemėgstu pripažinti savo klaidų. Kas jas nori ir trokšta pripažinti... Tokių pasaulyje rasime labai mažai: keletą, kelioliką, dešimtis... na, gal kokius pora šimtų, bet ne daugiau.
Dažniausiai, kai mano galvoje susiburia labai daug minčių, aš jas išreiškiu popieriaus lape ar kokioje nors drobėje. Man niekada to nesako ir neliepia protas, bet visados – širdis. Stengiuosi jos klausyti, nes tik jinai man parodo koks ir kokie yra pasaulis ir žmonės. Dabar nekalbame apie tai ką sako ir ko nesako mano širdis. Mėgstu kurti. Mano kūriniai atskleidžia, kokia esu iš tikrųjų be kaukės, kurią dažniausiai, o gal ir visados dėviu. Kuriu kaip daugelis pasakytų apie banalius dalykus: amžiną ir nesunaikinamą meilę, ilgaamžią draugystę ir panašius dalykus.
Taip. Aš nebijau prisipažinti, kad esu tikrų tikriausia idealistė, kuri kaip ir visi trokšta mylėti ir būti mylima, bet... Yra tas bet, kuris viską griauna. Šių dienų žmogui tokios vertybės yra svetimos ir nepažįstamos, nebent jis nori jas paslėpti nuo kitų. Tai labiausiai pastebiu šiuolaikiniame jaunime arba „Jaunoje kartoje“, nors, ką aš čia kliedžiu? Tai pastebima daugelyje žmonių. Jie – materialistai, ieškantys naudos tik sau (pripažinsiu, kad labai dažnai esu jų tarpe). Gal todėl jie mėgsta kritikuoti tuos, kurie rašo apie tokius dalykus? Neseniai aš parašiau vieną kūrinuką, į kurį aš įdėjau dalelę savo širdies. Kritikos sulaukiau įvairios, bet vienas komentaras buvo ypač skaudus. Necituosiu jo, nes to nenoriu, bet esmė tokia, kad  ten parašyta, jog esu abejinga ir nemoku mylėti. Iš kur tas žmogus žino, aš moku mylėti ar ne? Kokią teisę jis turi sakyti tokio pobūdžio komentarus? Gal nerodau savo jausmų tik dėl to, kad bijau? O gal nenoriu? Galima atkapstyti daug priežasčių, bet apie jas nenoriu kalbėti.
Kritika – žiaurus ir skausmingas dalykas, kurio nemėgsta daugelis. Dažnai norėdami pabėgti ar pasislėpti nuo jos, mes užsidedame kaukes, kurių bėgant laikui pradedame nenusiimti. Jos tampa mūsų gyvenimo dalimi, palydove. Nesu išimtis, nes kaukė padeda apsiginti ir neparodo mano silpnumo įvairiems dalykams, kartu ir kritikai. Kai kas sako, kad reikia išmokti priimti kritiką, kad iš jos galima pasimokyti ir daug ką pakeisti, bet kol kas dar neišmokau šios pamokos, o gal tik pradėjau ją mokytis? Šitai parodys laikas ir gyvenimas. Aišku tik viena – kritika mane lydės visą gyvenimą, nes pasirinkau menininkės ir kūrėjos gyvenimo kelią.
Šiuos žodžius noriu pasakyti vietoj Post scriptum. Nebijokime kurti apie tuos dalykus, apie kuriuos trokštame kurti. Nesvarbu, kokie jie bebūtų. Ir nereikia bijoti kritikos. Linkiu visiems ir kartu sau: IŠMOKIME PRIIMTI IR ATSILAIKYTI PRIEŠ KRITIKĄ. Štai ir viskas, ką norėjau išsakyti.